Arvo Pärt

Arvo Piartas
A. Piartas 2008 metais
Gimė	1935 m. rugsėjo 11 d. (89 metai) Paidė, Estija
Tautybė	estas
Veikla	kompozitorius
Žymūs apdovanojimai
Prancūzijos nacionalinis Garbės legiono ordinas (2011) Japonijos meno asociacijos Praemium Imperiale (2014)

Arvo Piartas (Arvas Partas, est. Arvo Pärt, g. 1935 m.) – šiuolaikinis estų kompozitorius, priskiriamas minimalistams. 2011−2018 m. jo muzika buvo dažniausiai atliekama pasaulyje iš gyvų klasikinės muzikos kompozitorių, pasak bachtrack duomenų bazės.^[1][2][3]

Biografija

Arvo Piartas gimė 1935 m. rugsėjo 11 d. Paidės mieste Estijoje. Tėvas paliko šeimą, kai A. Piartui buvo 2 metai.^[4] 1938 m. motina su A. Piartu persikėlė į Rakverę, kur 1945–1953 m. jis mokėsi pianino vietos muzikos mokykloje vadovaujamas Ille Martin, bandė kurti savas kompozicijas. 1950–1954 m. A. Piartas mokėsi Rakverės aukštojoje mokykloje. 1954 m pratęsė studijas Talino konservatorijoje (muzikos mokykloje) vadovaujamas Veljo Tormis. 1954–1956 m. A. Piartas atliko karinę tarnybą, grojo obojumi, pianinu ir perkusiniais instrumentais kareivių ansamblyje. 1957–1963 m. A. Piartas mokėsi Talino konservatorijoje (muzikos akademijoje), studijavo kompoziciją vadovaujamas Heino Eller. 1958–1967 m. dirbo garso inžinieriumi Estijos radijuje, 1961 m. tapo Estijos kompozitorių sąjungos nariu. 1962 m. A. Piartas laimėjo Pirmąjį prizą Jaunųjų kompozitorių forume Maskvoje už vaikų kantatą „Mūsų sodas“ ir oratoriją „Pasaulio žingsniai“. Jo ankstyvieji kūriniai buvo klasikinės tradicijos, daugiausiai skirti atlikti pianinu. A. Piartas studijavo ir naudojo savo kūryboje serialistinę techniką, muzikinį koliažą. 1964 m. ypač susidomėjo J. S. Bacho kūryba, parašė kompozicijų, imituojančių baroko stilių. A. Piartas dirbo ties kino filmų muzika. 1968 m. jis parašė kompoziciją Credo, kuri užbaigia pirmąjį A. Piarto kūrybos periodą. Credo buvo uždrausta TSRS ilgiau nei dešimtmečiui dėl religinės pavadinimo prasmės.^[5]

1968–1976 m. periodu A. Piartas ieškojo savo muzikos kūrybinio stiliaus, studijavo paprasčiausią dviejų partijų kontrapunktą, nagrinėjo ankstyvosios Europos muzikos ir grigališkojo choralo kūrinius. Ieškojimus vainikavo 1976 m. kompozicija Für Alina, kurioje kompozitorius panaudojo savitą techniką, kurią pavadino terminu tintinnabuli. Šios technikos pagrindą sudarė homofoninis motyvas iš dviejų partijų, judančių daugiausiai tik per vieną žingsnį apie pagrindinę natą (nebūtinai toniką). 1976–77 m. kompozitorius intensyviai dirbo šia technika, sukurdamas 15 kūrinių, tarp kurių vienais žinomiausių buvo Tabula Rasa, Fratres ir „Kanta Bendžamino Briteno atminimui“. Šių kūrinių religingumas ir pernelyg supaprastinta kompozicija nesulaukė pritarimo nei tarp politinių tuometinės komunistinės TSRS funkcionierių, nei tarp akademinės muzikos atstovų. Kompozitorius giliai išpažino rusų ortodoksų tikėjimą, į kurį atsivertė 1972 m. vedęs antrąją žmoną Norą.^[6] 1980 m. A. Piartas su žmona Nora ir dviem mažais sūnumis emigravo iš TSRS, apsistojo Vienoje, surado ryšių su „Universal Edition“ muzikos leidėju . Po metų persikėlė į Berlyną. 1982 m. sukurta apie 70 min trukmės „Šv. Jono kančia“ tapo pavyzdiniu A. Piarto tintinnabuli technikos kūriniu. 1984 m. kompozitorius pradėjo bendradarbiauti su „ECM Records“ leidybine firma, autorizavo pirmuosius savo pagrindinių kūrinių įrašus. Didesnioji dalis šio laikotarpio kompozitoriaus kūrinių buvo trumpos kompozicijos, skirtos chorui arba vokaliniam ansambliui. Kompozitorius jas rašė įvairiomis kalbomis: vokiečių, bažnytine slavų, italų, anglų, ispanų.

1989 m. A. Piartas buvo apdovanotas Edisono klasikinės muzikos prizu ir nominuotas „Grammy“ apdovanojimui geriausios šiuolaikinės kompozicijos kategorijoje už Passio. 1990 m. A. Piartui suteiktas Talino muzikos akademijos garbės daktaro laipsnis. 1991 m. jo kompozicija Miserere buvo nominuota „Grammy“ apdovanojimui geriausios šiuolaikinės kompozicijos kategorijoje, kompozitorius tapo Karališkosios Švedijos muzikos akademijos garbės nariu Stokholme. 1992 m. A. Piartas grįžo iš emigracijos į Estiją, išlaikė namus Berlyne. 2010 m. A. Piartas įsteigė savo vardo centrą jo kūrybos archyvavimui ir propagavimui Estijoje.^[7] Vienu garsiausių A. Piarto kūrinių yra Spiegel im Spiegel (1978), kuris buvo panaudotas 2013 m. garsaus filmo „Gravitacija“ anonse. Jo muzika buvo panaudota JAV „Oskarus“ laimėjusiuose filmuose „Farenheitas 9/11“ (2004) ir „Bus kraujo“ (2007), A. Piarto įtaką minėjo Björk, Keith Jarrett, Radiohead ir Lupe Fiasco.^[8] 2011 m. A. Piartas skyrė kūrinį Vater Unser popiežiaus Benedikto XVI įšventinimo į klierikus 60 metų progai, kuris buvo atliktas popiežiaus akivaizdoje.^[9]

Arvo Piarto kultūros centras

2018 m. atidarytas Arvo Piarto kultūros centras, įsikūręs už 35 km į vakarus nuo Talino, pušyne netoli Baltijos jūros, Laulasmaa žvejų kaimelyje. Centre sutilpo kompozitoriaus archyvas, parodų erdvė, koncertų salė, biblioteka, kompozitoriaus darbo kabinetas, koplyčia. Lankytojai gali susipažinti su kompozitoriaus kūryba ir temomis, besisiejančiomis su jo muzika (pvz., teologija, šiuolaikiniu menu ir kt.), lankytis bibliotekoje, naudotis informacine sistema, kurioje pristatomi archyve saugomi dokumentai, žiūrėti filmus, kuriems muziką kūrė A. Piartas.

Modernų 2400 m² dydžio centrą kūrė ispanų architektų biuras „Nieto Sobejano Arquitectos“. Pastatas buvo integruotas į kraštovaizdį, drauge atliepdamas A. Piarto kūrybą. Projektas buvo pavadintas „Tabula“ ir buvo inspiruotas A. Piarto kūrinio „Tabula Rasa“ (1977).

Gyvenimo įvertinimas

• 1990 m. Talino muzikos akademijos garbės daktaro laipsnis, Estija;
• 1991 m. Karališkosios Švedijos muzikos akademijos garbės narys;
• 1996 m. Amerikos menų ir literatūros akademijos garbės narys, Niujorkas, JAV;
• 1996 m. Sidnėjaus universiteto garbės daktaras, Australija;
• 1997 m. Nepriklausomas Rusijos menų apdovanojimas „Triumfas“, Maskva;
• 1998 m. Estijos kultūros apdovanojimas;
• 1998 m. Tartu universiteto garbės daktaras, Estija;
• 2000 m. Herderio prizas, Vokietija;

A. Piartas (kairėje) ir Urmas Paet Prancūzijos Garbės legiono ordino įteikimo proga 2011 m.

• 2001 m. Prancūzijos menų ir literatūros ordino komandoro laipsnis;
• 2001 m. Karališkosios Belgijos menų akademijos garbės narys;
• 2003 m. Daramo universiteto garbės daktaras, JK;
• 2003 m. Pasienio fondo apdovanojimas, Seinai, Lenkija;
• 2003 m. Generolo San Martin nacionalinio universiteto garbės daktaras, Argentina;
• 2004 m. Nacionalinės Šv. Cecilijos akademijos garbės narys, Roma, Italija;
• 2004 m. Pirmo laipsnio Nacionalinio Herbo ordinas, Estija;
• 2007 m. Freiburgo universiteto Teologijos fakulteto garbės daktaras, Vokietija;
• 2007 m. Tarptautinis Tilto prizas, Giorlicas, Vokietija;
• 2007 m. „Baltijos žvaigždės“ apdovanojimas, Sankt Peterburgas, Rusija;
• 2008 m. Austrijos pirmo laipsnio mokslo ir meno garbės kryžius;
• 2009 m. Estijos Respublikos apdovanojimas už gyvenimo nuopelnus;
• 2009 m. Lježo universiteto garbės daktaras, Belgija;
• 2010 m. Baltijos šalių įvaizdžio gerinimo apdovanojimas iš Baltijos-Amerikos laisvės fondo, JAV;
• 2010 m. Šv. Andriaus universiteto garbės daktaras, Škotija, JK;
• 2011 m. Prancūzijos Garbės legiono ordinas;

Muzikos įvertinimas

• 1962 m. Pirmasis prizas, Jaunųjų kompozitorių forumas, Maskva, TSRS;
• 1989 m. Edisono klasikinės muzikos apdovanojimas už Passio;

  

  A. Piartas 2011 m.

• 1989 m. „Grammy“ nominacija geriausios šiuolaikinės kompozicijos kategorijoje už Passio;
• 1991 m. „Grammy“ nominacija geriausios šiuolaikinės kompozicijos kategorijoje už Miserere;
• 1997 m. „Grammy“ nominacija geriausios šiuolaikinės kompozicijos kategorijoje už Kanon Pokajanen;
• 2000 m. Karališkosios Britanijos muzikos akademijos nominacija 2000 m. tarptautinio kompozitoriaus vardui;
• 2003 m. „Grammy“ nominacija geriausios šiuolaikinės kompozicijos kategorijoje už Orient & Occident;
• 2003 m. „Grammy“ nominacija geriausio klasikinio albumo kategorijoje už Orient & Occident;
• 2003 m. Klasikinių „Brit Award“ apdovanojimas. Metų šiuolaikinė muzika (Orient & Occident);
• 2003 m. C. A. Seghizzi apdovanojimas už choralinius kūrinius, Italija;
• 2005 m. „Musical America“ apdovanojimas Metų kompozitorius, JAV;
• 2005 m. Europos bažnytinės muzikos prizas, Vokietija;
• 2007 m. „Grammy“ apdovanojimas geriausio chorinio įrašo kategorijoje už Da Pacem;
• 2008 m. Léonie Sonning muzikos prizas, Danija;
• 2010 m. „Grammy“ nominacija geriausios klasikinės šiuolaikinės kompozicijos kategorijoje už In Principio;
• 2011 m. „Grammy“ nominacija geriausios klasikinės šiuolaikinės kompozicijos kategorijoje už Simfoniją Nr. 4;
• 2011 m. Klasikinių „Brit Award“ apdovanojimas. Metų kompozitorius.^[10]
• 2014 m. Tõnu Kaljuste laimėjo „Grammy“ apdovanojimą už geriausią choralinį atlikimą (A. Parto „Adomo rauda“);^[11]
• 2014 m. Praemium Imperiale iš Japonijos meno asociacijos;^[12]

Išnašos

1. bachtrack.com^{[neveikianti nuoroda]}
2. euronews.com/
3. universaledition.com Archyvuota kopija 2016-02-24 iš Wayback Machine projekto.
4. „The New York Times“
5. The Cambridge Companion to Arvo Pärt. Ed. A. Shenton, – 2012, p. 2
6. „The New York Times“
7. arvopart.ee Archyvuota kopija 2016-03-08 iš Wayback Machine projekto.
8. The Cambridge Companion to Arvo Pärt. Ed. A. Shenton, – 2012, p. 1
9. „The Guardian“
10. universaledition.com Archyvuota kopija 2016-02-24 iš Wayback Machine projekto.
11. estonianworld.com
12. estonianworld.com

Šaltiniai

• The Cambridge Companion to Arvo Pärt. Ed. A. Shenton, - 2012, p. XVIII-XIX. ISBN: 9780521279109.
• Paul D. Hillier, Oxford Music Online, 2001 m.

Nuorodos

Vikiteka: Arvo Pärt – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Encyclopaedia Britannica
• Allmusic apie A. Piartą: biografija, reviu, kūriniai
• Biografija Arvo Piarto centro svetainėje Archyvuota kopija 2018-04-27 iš Wayback Machine projekto.
• Estijos muzikos informacijos centras
• A. Piarto muzikos diskografija discogs.com tinklalapyje
• A. Piarto muzikos diskografija naxos.com tinklalapyje
• Arvo Pärt svetainėje Last.fm
• Vidury Estijos miško įkurto Arvo Pärto centro direktorė:
  „Kad čia atvyktum, turi leistis į kelionę“ (15min.lt)

Papildomam skaitymui

• bernardinai.lt
• „The Guardian“
• „The New York Times“
• „The New York Times“