Šventojo Martyno diena – katalikųŠventojo Martyno vardo dienos šventė, vykstanti lapkričio 11 d. Etnografams Šv. Martyno diena žinoma labiau kaip paskutinė didesnė rudens šventė.
Vardas
Šv. Martynas – likimo ir orų pranašas. Jis – tai IV a. Prancūzijoje gyvenęs vyskupas, pasižymėjęs gailestingumo darbais, ypač neturtėlių šalpa. Paveiksluose vaizduojama, kad jis, dar būdamas kareiviu, nusivilkęs atiduoda elgetai savo apsiaustą.
Per Šv. Martyną sueidavo galutinis įvairių mokesčių sumokėjimo terminas. XVII a. palivarkai būdavo išnuomojami nuo Šv. Martyno iki kitų metų tos pačios dienos. Šiuo laiku Mažojoje Lietuvoje baigdavosi bernų ir mergų, t. y., žemės ūkio samdinių samdos laikas, su jais buvo atsiskaitoma. Etnokultūros paveldo raštuose minima, jog būtent šią dieną piemenys, nesulaukdami pirmojo sniego, vesdavę baltą ožį aplink baltą beržą, taip tikėdamiesi greičiau sulaukti ganiavos pabaigos.
Žemaitijoje šią dieną kiekvienuose namuose valgydavo keptą žąsį ir iš jos krūtinkaulio burdavo. Jeigu kaulas iš pradžių persišviečia grynas, baltas, o į galą nešvarus, tai žiemos pradžia bus šalta, o pabaiga nešalta ir atvirkščiai, jei prie galo grynai persišviečia, tada reikia laukti, kad ir žiemos pabaiga bus šalta. Seniau kaimo žmonės iš Šv. Martyno dienos orų spręsdavo, koks oras būsiąs per Kalėdas: „Jei Martynas su ledu, tai Kalėdos su bradu, jei Martynas su bradu, tai Kalėdos su ledu“, „Martyns ant ledo, Kalėdos ant vandenio“, „Jei per Martyną tauškės tai per Kalėdas pliauškės, jei per Kalėdas tauškės tai per Martyną pliauškės“. Tarta, jeigu lapkričio 11-ąją giedra, tai būsianti labai šalta žiema.