Devintinės – bažnytinė krikščionių šventė, vykstanti devintosios savaitės po Velykų ketvirtadienį. Šį ketvirtadienį po Švč. Trejybės sekanti iškilminga šventė dar vadinama Dievo Kūno švente. Lietuvos bažnyčiose tądien vyksta atlaidai.[1]
Tai paskutinė iš kilnojamųjų kalendoriaus švenčių. Devintinės vyksta tarp gegužės 25 ir birželio 23 dienos. Religinės šventės dalis skirta pagarbinti Švč. Sakramentui. Prisimenami Jėzaus Kristaus per paskutinę vakarienę prieš kančią apaštalams pasakyti žodžiai: „Jei nevalgysite žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvenimo. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutinę dieną“. Taip Jėzus kalbėjo laimindamas ir dalydamas savo mokiniams duoną ir vyną.
Šventės istorija siekia XIII amžių. Ši šventė pirmiausiai pradėta švęsti BelgijosLježo vyskupijoje šv. Julijonos Montkornilonietės iniciatyva. Popiežiai Urbonas IV ir Klemensas V Devintinių šventę įvedė visame katalikų pasaulyje.
Papročiai Lietuvoje
Švč. Sakramentui pagerbti skirtos procesijos buvo labai populiarios senajame Lietuvos kaime. Kartu su tikinčiaisiais jose dalyvaudavo ir Lietuvos valstybės vadovai, kariuomenės karininkai, įvairių organizacijų atstovai. Lietuvos bažnytkaimiuose ir miestuose į Devintinių paskutiniąją procesiją visada suplaukdavo minios. Buvo šventinami žolynai, berželių šakos. Kaip ir per Sekmines, kaimiečiai apkaišydavo sodybos vartus berželiais, nupindavo „bromus“. Prieš Devintines piemenys vainikuodavo melžiamas karves lapų vainikais. Už tai šeimininkės atsidėkodavo sūriu, kiaušiniais, sviestu.
Žemaitijoje ši diena dar pavadinama Vainikais. Priimta Devintinių dieną prie namo durų prisegti dvi sukryžiuotas beržo šakeles. Žemaitės pašventintus žolynus pasodindavo į daržo lysves. Tikėta, kad tada kurmiai žemės neišraus.
Rytų Aukštaitijoje iš kiekvienų namų merginos nešdavosi pašventinti po devynis rūtų vainikėlius. Sudžiovintos jų rūtos, kaip ir Verbų dieną pašventinti kadagiai, būdavo padeginami ant ugnies, užėjus smarkiai perkūnijai, kad šventi dūmai išblaškytų audros debesis. Pašventintieji per Devintines įvairūs žolynai – rūtos, mėtos ir kiti, vadinti „Devintinio žolelėmis”, liaudyje plačiai vartojami ne tik apsaugai nuo perkūno įtrenkimo, bet ir liaudies medicinoje.
Tautosakoje, užrašytoje iš Alytaus apylinkių, sakoma, kad „po Devintinio negalima nei arti, nei akėti, nei sėti, nes nesiseks ūkininkaut“. Aišku, kad Devintinių laikas, ypač kai jos vėlyvos, jau būna netinkamas, kad spėtų užaugti ir subręsti vasariniai javai. Taip susivėlinusiam su sėja šeimininkui tarsi pati gamta keršydavo, derliaus neišaugindama.
