Juozapinės – kiekvieną kovo 19 d. vykstanti pavasario sveikinimo šventė, pavadinta Šv. Juozapo garbei. Tai labai populiarus šventasis, jo vardu iki šiol krikštijami vaikai. Šios vardo dienos proga perkamos gėlės nešamos Juozams ir Juzefoms pasveikinti, bažnyčiose vyksta atlaidai, šventinės mugės. Nuo Juozapinių jau rengiamasi pavasario darbams.
Istorija
Kovo 19 d. kaip Šv. Juozapo diena įtraukta į Vakarų kalendorius X amžiuje. Romoje šios šventės paprotys įsigalėjo 1479 m.
Papročiai
Juozapinės šliejasi prie pavasario lygiadienio datos, kada prasideda astronominis pavasaris. Lygiadieniai buvo religiškai įprasminti daugelyje kultūrų. Juozapo kultas paplitęs visame pasaulyje: jis laikomas įvairių bendrijų, lombardų, organizacijų, net atskirų šalių (Kanados, Austrijos, Belgijos, Peru) globėju. Dar švenčiama kaip Tėvo diena (Ispanijoje, Portugalijoje ir Italijoje). Italijoje yra paprotys kviesti pietų Juozapą, Mariją ir Jėzų vaizduojančius tris vargšus, ir jiems patarnauja namų šeimininkas; toks paprotys yra ir Filipinuose. Stačiatikių bažnyčiose ši diena minima pirmąjį sekmadienį po Velykų.
Lietuvoje
Lietuvoje šią diena švenčiama Pempės diena. Vilnijoje ši data laikyta paukščių vestuvių diena. Spėjama, kad dėl šios priežasties vidury Gavėnios (pasninko laikotarpiu) buvo leidžiama jaunuoliams daryti nedideles vestuves dėl susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių, t. y., nuotakos buvimo „padėtyje“. Kiekvienoje kaimo troboje kabėjusius šio šventojo paveikslus per Juozapines papuošdavo gėlėmis. Šv. Juozapas – šeimos globėjas, ginantis socialinį teisingumą, todėl jam meldėsi vargšai, neturtėliai. Buvo priimta dalyti labdarą. Jis buvo pagerbiamas savo paties profesijos atstovų – stalių, dailidžių, įvairių amatų meistrų.
