Škotų gėlų kalba arba škotų geilų kalba (Gàidhlig) – kalba, priklausanti indoeuropiečių kalbų šeimai, keltų kalbų grupei, goidelų pogrupiui.[4] Ja kalbama Škotijos Vidinių Hebridų ir Išorinių Hebridų salose, Škotijos aukštumų vakaruose, taip pat Glazge. Škotų gėlų kalbą vartoja apie 1,5 % (apie 60 tūkstančių) Škotijos gyventojų. Ne visiems kalbantiemsiems škotų gėlų kalba yra gimtoji ar pirmoji kalba. Nuo 2005 m. ji turi oficialios kalbos statusą Škotijoje (kartu su anglų kalba).
Kalba artimai susijusi su airių ir meniečių kalba. Tai yra dėl to, kad iš esmės škotų gėlų kalba susiformavo airių kolonistų tarmei Škotijoje nutolus nuo motininės airių kalbos. Škotų gėlų kalba vadinama siekiant ją išskirti iš kitų gėlų kalbų. Kartais vadinama škotų kalba, tačiau paprastai škotų kalba vadinama germanų kalbų grupei priklausanti kalba, kuria kalbama Žemutinėje Škotijoje.
Istorija
Škotų gėlų kalba pradėjo formuotis po airių iš Šiaurės Airijos įsiveržimo į Škotiją IV–V a.[5] VI a. vakarinėje Škotijos pakrantėje susikūrė goidelų kalba kalbančiųjų airių kolonistų karalystė Dal Riada su centru Argaile, karalystė apėmė ir dalį šiaurės Airijos.[6] Dal Riadai susivienijus su piktais IX a. susikūrė Škotijos karalystė, o airių kalba išplito visoje Škotijoje, išstumdama piktų kalbą (keltų kalba, priklausiusi britų pogrupiui). Dabartinį pavadinimą turi nuo XVIII a. (iki tol vadinta airių kalba). Iki to laiko škotai ir airiai naudojo tą pačią literatūrinę kalbą. Dėl keltų rašto ypatumo neįmanoma nustatyti, ar tą patį tekstą airiai ir škotai skaitė vienodai, ar kiekvienas pagal savo tarmių ypatumus.
Iki XVII a. išliko artimi kultūriniai Škotijos ryšiai su Airija. Per visus viduramžius naudota daugiausia standartinė airių rašto kalba. Pirmi savarankiškos škotų gėlų kalbos formavimosi požymiai pastebimi X a. (Book of Deer). Čia pagal iš netaisyklingos ortografijos galima spėti apie savitą škotišką tarimą. Vien iš to dar negalima spręsti, kad jau buvo susiformavusi savarankiška kalba. Tuo metu buvo susiformavusi tik airių kalbos (klasikinės gėlų kalbos) škotų gėlų dialektas. Tik XVI a. vadinamoji Leabhar Deathan Lios Mòir (Lismoro dekano knyga) suteikia aiškius įrodymus, kad škotų gėlų nuo airių gėlų kalbos nutolo tiek, kad galima kalbėti apie artimas, tačiau skirtingas kalbas. Galutinai kalbos atsiskyrė XVII a., kai buvo išleista škotų gėlų kalba parašyta Biblija.
XVIII a.-XIX a. škotų gėlų kultūra ir kalba ėmė sparčiai nykti ir išliko tik pačioje vakarinėje Hailando dalyje bei salose – Skajaus, Liojiso ir kitose mažesnėse.[7] Britanijos saloje kalbančių šia kalba iš tiesų nėra daug. Paskutiniu metu škotų kalba tampa populiaresne ir atsiranda darželių bei sekmadieninių mokyklėlių, kur kalbama škotų gėlų kalba, ypač tokiuose miestuose kaip Glazgas (šk. Glaschù) ir Edinburgas (šk. Dùn Èideann).
Pagrindinis škotų gėlų ir airių kalbų skirtumas yra skirtingai naudojami kirčio ženklai (kurie iš tikrųjų žymi ne kirtį, o balsių ilgumą) – airių kalboje á,é,í,ó,ú, škotų – à,è,ì,ò,ù.
Yra daug panašių žodžių, bet jie tariami šiek tiek kitaip, skiriasi gramatika, o kai kurių panašiai skambančių žodžių reikšmės yra priešingos. Faktas, kad Airijos šiaurinių tarmių atstovai lengviau supranta škotus, nei pietinių, bet iš esmės jie suvokia, kad tai yra kita, nors ir gimininga kalba.
Nuorodos
