Tai vienintelė iš šiuolaikinių keltų kalbų, kuriai nesuteiktas oficialios kalbos statusas. Prancūzijos vyriausybė pripažįsta bretonų kalbą tik kaip regioninę.
Istorija
Nors Antikoje dabartinėje Bretanėje gyveno keltų gentys, tačiau bretonų kalba kilusi ne iš vietinių gyventojų naudotos galų kalbos, bet iš keltų pabėgėlių ir imigrantų iš Didžiosios Britanijos kalbos. Bretonų kalba yra glaudžiai susijusi su kornų (Kornvalis) ir valų kalba (Velsas). Artimiausia ji kornų kalbai, su kuria sudaro vakarų britų kalbų grupę.
Rytiniuose Bretanės departamentuose bretonų kalba per paskutinius kelis šimtmečius nyko, iš dalies išstumiama langues d’oïl kalbos gallo.
Ilgą laiką bretonų kalba laikėsi tik dėl to, kad kraštas buvo ekonomiškai atsilikęs ir dėl to mažiau veikiamas Prancūzijos centrų. Tik XIX a. bretonų kalba ir literatūra pradėta ugdyti sąmoningai.[1]
Abėcėlė
Aa Bb CHch C’Hc’h Dd Ee Ff Gg Hh Ii Jj Kk Ll Mm Nn Oo Pp Rr Ss Tt Uu Vv Ww Yy Zz
ñ raidė naudojama nosiniems garsams pažymėti, pati raidė nėra skaitoma.
Dialektai
Bretonų kalba pasižymi stipriai vienas nuo kito besiskiriančiais dialektais.[2] Išskiriami keturi dialektai:
Tarp šių dialektų paplitimo nėra ryškių ribų, nes kalba nežymiai keičiasi nuo vieno kaimo iki kito. Lyginant su kitais dialektais, vanų dialektas labai išsiskiria savo kirčiu (paskutiniame skiemenyje, kitose tarmėse – priepaskutiniame), zh grafemos tarimu ir kita.
Nuorodos
↑Frydrichas Šlėtė. Keltai tarp Alezijos ir Pergamo. Vilnius:Mokslas, 1984. P.4.
↑Breton dialects. In: John T. Koch (ed.) Celtic Culture. A Historical Encyclopedia. ABC-CLIO, 2006. Vol.1. P.256
