IV a. pr. m. e. į Airiją atsikėlė keltų gentys gėlai ir palaipsniui susiliejo su vietos gyventojais. Vėliau didelę įtaką keltų gentims padarė kaimyninės normanų ir anglosaksų gentys. Turėjo turtingą mitologiją, išvystytą pagoniškąjį tikėjimą. 432 m. atvykus į Airiją Šv. Patrikui, pradėta platinti katalikybė. Įsteigta daug vienuolynų, misijų. X-XII a. susiformavo airių tauta. XVI–XVII a. pradėtas intensyvus airių nutautinimas, anglų kalba išstūmė airių kalbą, išpilto angliški papročiai. Modernioji airių tauta pradėjo formuotis XVIII a. Ji pasižymi labiau germaniškomis, negu keltiškomis tradicijomis. XIX a. vid. Airija smarkiai nukentėjo nuo bulvių maro sukelto bado, todėl daug airių emigravo į Angliją ir JAV. Pastarojoje valstybėje jie sudarė žymią diasporą ir ženkliai prisidėjo prie JAV iškilimo. XIX a. katalikybė ir kalba tapo tautinės saviraiškos priemone. XIX a. pab. – XX a. pr. kilo tautiniai judėjimai, kova prieš Britaniją. 1956 m. Airijos salos vakaruose išskirtos gėlų sritys (Gaeltacht; 6 % Airijos teritorijos), kuriose labiausiai išlikusi keltiškoji airių kultūra, tebevartojama airių kalba. Šios teritorijos saugomos.
Tradiciniai airių verslai yra gyvulininkystė, žemdirbystė (ypač bulvių auginimas), žvejyba. Turi gausią dainuojamąją tautosaką (lopšinės, kalendorinės, darbo, užstalės, meilės dainos). Tradiciniai muzikos instrumentai – arfa, airiškas dūdmaišis, švilpynės, būgneliai.[9]
↑American FactFinder, United States Census Bureau. „U.S. Census Bureau, 2007“. Factfinder.census.gov. Suarchyvuotas originalas 10 April 2010. Nuoroda tikrinta 2020-02-09.