Iš šiaurės į pietus per parką eina pagrindinė alėja. Antraeiliai takai daugiausia vingiuoti, sudaro įvairaus dydžio žiedinius maršrutus pasivaikščiojimui ir poilsiui.
Istorija
Kauno apskrities viešoji biblioteka
Kauno Ąžuolyno parkas – tai Nemuno ir Neries santakoje anksčiau augusių ąžuolynų likučiai. Kauno ąžuolynai kažkada jungėsi su Karmėlavos, Rumšiškių ir Kaišiadorių giriomis. XIV–XVI a. ąžuolai buvo intensyviai kertami. Mediena naudota tiltams, namams, pilims, laivams statyti. Vėliau prasidėję ilgi karai su švedais ir juos lydėję bado bei maro laikotarpiai kiek sustabdė girių kirtimą. XVIII a. dvarininkai Godlevskiai pardavė kirtimui ąžuolyną tarp Kauno ir Garliavos. Kazimiero Baršausko (anksčiau Tunelio) gatvė dar XIX a. tapo Aukštųjų Šančių ąžuolyno riba.
Pokario metais sutankinus gyvenamuosius pastatus galutinai atskirtas Žaliakalnio Ąžuolynas nuo Aukštųjų Šančių dalies. 1955 m. architektas Vladimiras Zubovas parengė Ąžuolyno, 1966 m. Dainų slėnio išplanavimo projektus.[4]1967 m. vienoje iš Girstupio slėnio įlankų įrengta Dainų slėnio vasaros estrada. Parodos kalne įkurtas Vytauto parkui priklausantis pramogų aikštynas, šokių paviljonas, kurį nugriovus 1987 m. pastatyta Kauno viešoji biblioteka (dab. Kauno apskrities viešoji biblioteka).[5]
2004 m. pastatytas „Ąžuolyno“ sporto centro kompleksas (archit. V. Adomavičius, V. Vyšniauskienė, D. Čiuta).
Teritorijoje yra keli Kauno tvirtovės objektai: UAB „Kauno vandenys“ sklype išlikę tarpinio parako sandėlio fragmentai (1887 m.), Vytauto kalno šlaite – įtvirtinta betoninė komendanto slėptuvė (apie 1905 m.), Perkūno alėjos pradžioje – mūrinis automobilių garažas (1913 m.), įtvirtinta radijo stotis (1913–1915 m., tarpukariu pritaikyta Kauno radiofonui).[6]
1986 m. Ąžuolyno parkas paskelbtas respublikinės reikšmės gamtos paminklu. 2006 m. gegužės 16 d. įrašytas į LR Kultūros vertybių registrą.[7]2008 m. rugpjūčio 6 d. Ąžuolyne, šalia S. Dariaus ir S. Girėno stadiono įrengtame lengvosios atletikos tolimųjų metimų sektoriuje, atidarytas golfo treniruočių aikštynas.[8]
Vytauto parkas
Tvirtovės komendanto blindažas parko šlaite
1871 m. Ąžuolyno vakarinėje dalyje įkurtas pramogoms ir pasivaikščiojimams skirtas parkas. 1872 m. čia vyko caro Petro I gimimo 200 metų minėjimas, pastatytas medinis paviljonas, estrada, teniso aikštelės, sūpuoklės. Netrukus vieta praminta Petrovka, Petrovskaja gora. Parko tvarkymu rūpinosi Kauno sodininkų draugija, vadovaujama grafo Zubovo. 1930 m. pavadintas Vytauto parku.
Parkas užima 9 ha teritoriją. Nelygaus paviršiaus, vyrauja vingiuoti takai, įrengti laiptai į Laisvės alėją. 1959 m. pastatytas paminklas Vytautui Montvilai (skulpt. Kostas Narkevičius).[9]
Dainų slėnis
Kauno Dainų slėnis – tradicinė Dainų švenčių vieta. Iš pradžių Dainų šventės vyko neišvaizdžioje Petro Vileišio aikštėje. Muzikai reikėjo poetiškesnės aplinkos. Ją rado choro dirigentas ir kompozitorius Klemensas Griauzdė (1905–1983). 1937 m. jo dėmesį patraukė bevardis slėnis – šlaitai Ąžuolyno pakraštyje. Išmėginimui buvo suruoštos Joninių iškilmės. Po sėkmingo bandymo kompozitorius pasiūlė šią skambią vietą vadinti „Dainų slėniu“.[10]
Girstupio slėnyje, dabar vadinamu Adomo Mickevičiaus (1798–1855) vardu, poetas mėgdavo ilsėtis, skaitydavo iš Vilniaus atsiųstus draugų, filomatų, laiškus, semdavosi jėgų kūrybai. 1823 m. pavasarį draugai slėnį pavadino Adomo Mickevičiaus slėniu, o akmenyje, ant kurio poetas mėgdavo sėdėti, iškalė inicialus „A. M.“ ir metus „1823“. Per Kauną ėmus tiesti geležinkelį, buvo išleistas įsakymas surinkti visus Kauno apylinkių akmenis, bet kažkas šį akmenį paslėpė – užkasė upelio šlaite. Tik 1918 m. Girstupio vanduo per didelį potvynį išplovė jį. Akmuo buvo pastatytas į dabartinę vietą. Šis akmuo dabar vadinamas Adomo Mickevičiaus akmens vardu ir valstybės yra saugomas kaip geologinis gamtos paveldo objektas (iš sąrašo išbrauktas 2016 m. vasario 8 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu).
Girstupio slėnis minimas poemose „Konradas Valenrodas“, „Gražina“, korespondencijoje. Poemoje „Gražina“ apie slėnį A. Mickevičius rašė:
2001 m., vykdant gamtinės įvairovės tyrimus, Ąžuolyne rasta 513 rūšių aukštesniųjų augalų, iš kurių 14 įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Parko teritorijoje užregistruoti 59 rūšių paukščiai, iš kurių pilkoji meleta ir baltnugaris genys įrašyti į Raudonąją knygą. 29 rūšių paukščiai įrašyti į Europoje globaliai nykstančių rūšių sąrašus. Taip pat aptikta 15 rūšių žinduolių, 6 rūšių varliagyviai ir ropliai. Parko senuosiuose medžiuose, daugiausia ąžuoluose, gyvena ir niūriaspalvis auksavabalis (Osmoderma barnabita) – vienas bene labiausiai saugomų vabalų Europoje.[14]
Geltonoji kempinė (Laetiporus sulphureus) Kauno ąžuolyne.
Parke yra 34,4 ha ąžuolynų, 7,9 ha liepynų, 0,8 ha beržynų, 3,2 ha baltalksnynų ir 1,3 ha klevynų. Savaiminės kilmės medynų yra 37 ha, kultūrinės – 10,6 ha. Tarp ąžuolų vyrauja seni 100–320 metų medžiai, kurių kamieno skersmuo 100–160 cm. Liepų amžius 70–145 metai. 1982 m. Ąžuolyne buvo 1009 senieji ąžuolai, iš jų 81 % gyvybingų.
↑Rimantas Didžgalvis. Knyga „Kauno savasties ženklai“. Sudaryta Rimantė Tamoliūnienė. – Kaunas, 2009. // psl. 108
↑Algimantas Miškinis. 1921–1936 m. Žemės ūkio ir pramonės parodos Kaune bei jų architektūra. Kauno istorijos metraštis. – Kaunas: VDU, 2000. – T. 3, 157–184 psl. – ISBN 9955-530-01-4
↑Antanas Tauras. Lietuvos TSR parkai. Vytauto parkas Kaune (1960 m. schema). – Vilnius: Mintis, 1966. – 18 psl.
↑Kęstutis Labanauskas. Vytauto parkas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 586
