1382-1387 m. Vokiečių ordino didysis maršalas. 1382 m. Vokiečių ordino Dubysos sutarčių su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Jogaila ir jo broliu Skirgaila sudarymo liudytojas. Vadovavo Vokiečių ordino žygiams į Lietuvą 1383 m. ir 1386 m. su didžiuoju magistru Konradu Ciolneriu, o 1387 m., 1391 m. pats. 1387-1391 m. Vokiečių ordino didysis komtūras. 1390 m. pradžioje surengė riterių įsiveržimą į Maišiagalos ir Kernavės apylinkes, rudenį – didžiausią Vilniaus puolimą.
Nuo 1390 m. liepos mėn. faktinis, o nuo 1391 m. išrinktas didysis Vokiečių ordino magistras. Vykdydamas Vokiečių ordino politiką rėmė Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą, kovojantį su Jogaila ir Skirgaila. 1392 m. prie Vokiečių ordino valdų prijungė Lenkijos Dobrynės žemę. Mažino Prūsijos dvasininkų privilegijas.
Mirė nuo apopleksijos, besirengdamas naujam žygiui į Lietuvą.
„Konradas Valenrodas“
Jo vardą XIX a. išgarsino Adomas Mickevičius istorinėje poemoje „Konradas Valenrodas“ (1828 m., lietuvių kalba1891 m., 1998 m.), kurioje Konradas Valenrodas esąs vokiečiu apsimetęs lietuvis, siekiantis pakenkti kryžiuočiams.[1]
