Nors V. Pizanis baigė realinę gimnaziją,[1] t. y. jis negavo reikalingo klasikinio paruošimo (savarankiškai studijavo senąją graikų kalbą ir kalbotyrą),[2]1916 m. jis įstojo į Romos La Sapiencos universiteto filologijos fakultetą, kuriame mokėsi klasikinės filologijos,[1] o 1921 m. šį fakultetą baigė, apgynęs diplominį darbą Euripido „Elena“.[3] Baigęs universitetą savarankiškai studijavo sanskritą,[2] o 1923 m., draugo sanskritologo patartas, Romos antikvarinėje parduotuvėje nusipirko indoeuropeistikos pagrindėjo F. Bopo veikalą „Vergleichende Grammatik“ (liet.Lyginamoji gramatika).[1] Taip jis gavo indoeuropeistikos pagrindus ir pradėjo tirti indoeuropiečių kalbas.
Mokslinė ir tiriamoji veikla
1930 m. V. Pizanis tapo kalbotyros dėstytoju, 1933 m. – Florencijos universitete klasikinių kalbų lyginamosios istorijos neetatiniu dėstytoju, 1935 m. – neetatiniu dėstytoju Kaljaryje, ir galiausiai nuo 1938 iki 1964 m. – etatiniu dėstytoju Milano universitete; nuo 1939 m. – Lombardijos mokslo ir literatūros instituto narys korespondentas, 1952 m. – tikrasis jo narys.[4]1946 m. įsteigė žurnalą „Paideia“,[5] o kitais metais įkūrė Milano kalbotyros draugiją.[4]1969 m. tapo Nacionalinės dei Linčei akademijos nariu korespondentu. Italijos enciklopedijoje prisidėjo prie straipsnių apie kalbotyrą.[6]1985 m. apdovanotas Feltrinelio premija už nuopelnus filologijos ir kalbotyros srityje.
↑Giovanni Gentile, Giovanni Gentile e il Senato: carteggio, 1895–1944, „p. 495, ссылка 11“.
↑A. Sabaliauskas, redaktorė T. Paulauskytė (2010-12-06, red. 2018-12-17). „Vittore Pisani“. VLE. Nuoroda tikrinta 2024-01-19. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)CS1 priežiūra: numeric names: authors list (link)
↑Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 145–146. ISBN5-420-01444-0.
Literatūra
Vittore Pisani (Roma 1899-Como 1990), nekrologas žurnale „Kratylos“, Nr. 35-6 (1990).
Carlo Alberto Mastrelli In memoria di Vittore Pisani, „Archivio glottologico italiano“, LXXVII (1992).
Giovanni Gentile Giovanni Gentile e il Senato: carteggio, 1895—1944, a cura di Emilia Campochiaro, Lucia Pasquini, Alessandra Millozzi, Rubbettino, 2004.