Iki XIX a. Lietuvoje maistas buvo ruošiamas bendroje patalpoje virš ugniakuro. Vėliau pradėjo atsirasti atskira patalpa maisto gamybai. Iki XX a. pr. Žemaitijoje, vidurio, šiaurės ir šiaurės rytų Aukštaitijoje valgis buvo ruošiamas gyvenamojo namo viduryje esančioje virenėje, kurią sudarė ugniavietė su plačiu mūriniu gaubtu, pereinančiu į kaminą arba ant plytų viryklės, taip pat šalia virenės esančioje virtuvėje (užpečinėje). Tuo tarpu Dzūkijoje valgis tebebuvo ruošiamas ir valgoma vadinamojoje šeimyninėje pirkioje. Nuo XX a. pr. aukštaičių ir suvalkiečių dvigalių namų viduryje, taip pat dzūkų vienagalėse pirkiose virtuvei buvo atitveriama dalis priemenės šalia kamarų. Pokario metais kaimų ir miestų gyvenamųjų būstų virtuvės supanašėjo.[1]
