Kaminas (angl.chimney) – konstrukcija su vertikaliu kanalu (bet gali turėti ir horizontalių dalių), skirtas pašalinti dūmams ir kitiems degimo produktams iš krosnių, židinių, ugniaviečių, viryklių bei panašių įtaisų ir užtikrinti traukai (nuolatiniam savaiminiam oro patekimui į pakurą).
Kaminai gali būti statomi kaip atskiri statiniai šalia šiluminių elektrinių ir pan. įmonių, kur degimas yra technologiškai labai svarbus. Kaminus turi pastatai, laivai, garvežiai.
Kaminų aukštis yra svarbus dalykas, kadangi jis užtikrina degimui būtiną oro trauką ir degimo produktus išsklaido ore, dėl ko jie mažiau kenkia aplinkai.
Istorija
Tikri kaminai imti naudoti maždaug XII a. Šiaurės Europoje. Pramoninius kaminus imta statyti XVIII a. pabaigoje.
Kaminai tradiciškai būdavo plytiniai.
Šiuolaikiniuose pastatuose su centriniu šildymu krosnių ir malkomis kūrenamų viryklių nebūna, todėl kaminai dūmams nebereikalingi.
Konstrukcija
Plytiniai mažo spindžio kaminai prastai atlaiko šonines apkrovas, todėl pastatuose kaminus paprastai jungia grupėmis – kiekviena namo krosnis turi savo dūmtakius, kurie surenkami į vieną bendrą kaminą, turinį daug kanalų. Dideliame name tokių grupinių kaminų būna daug.
Kamino viršus dažnai pridengiamas tinklu, neleidžiančiu kaminuose perėti kuosoms (kituose kraštuose kaminuose gūžtas įsirengia voverės). Smulkus vielinis tinklas dedamas ir tam, kad sulaikyti pro kaminą galinčias lėkti kibirkštis ir degančius likučius, kuriuos iš pakuros gali ištraukti stipri trauka.
Kamino viršus gali turėti ir gaubtą, kuris neleidžia kamino vidun patekti lietaus vandeniui. Kartais įrengiami besisukiojantys vėjo gaubtai, kurie pučiant stipriam vėjui taip pasisuka, kad vėjas netrukdytų susidaryti gerai traukai.
Pastatuose su centriniu šildymu ir neturinčiuose malkomis kūrenamų viryklių, paprastai būna kaminų tipo konstrukcijos, užtikrinančios pasyvų patalpų vėdinimą. Tokiuose kaminuose irgi susidaro savaiminė trauka, užtikrinanti oro kaitą patalpose. Pastatai gali turėti mišrius kaminus, kurių kanalų dalis yra skirta dūmams, kita dalis – vėdinimui užtikrinti.
Pramoniniai kaminai dažniausiai statomi kaip atskiri statiniai, dūmtakiais sujungti su krosnimis, katilinėmis ir kt. Šiais laikais didieji pramoniniais kaminai paprastai statomi iš gelžbetonio. Plytos tokiuose kaminuose gali būti naudojamos kaip vidinis išklojimas, ypač jei dūmuose yra agresyvių medžiagų, ardančių betoną. Pramoniniai kaminai irgi gali turėti viduje kelis vertikalius dūmtakius.
Kaminų trūkumai
Tipiška kaminų problema – kaminų viduje iš dūmų nusėdančios apnašos, sudarytos iš suodžių ir dervingų medžiagų. Šio apnašos ne tik siaurina kamino dūmtakius, bet ir gali užsidegti. Toks kamino užsidegimas gali sukelti gaisrą. Todėl kaminus reikia reguliariai valyti, ypač jei naudojamos dervingos malkos. Kai kuriose šalyse įstatymai griežtai reguliuoja, kas kiek laiko kaminai turi būti tikrinami ir valomi. Anksčiau kaminų valytojus vadindavo kaminkrėčiais.
Plytiniai kaminai mažai atsparūs žemės drebėjimams. Todėl kraštuose, kur žemės drebėjimai dažni, rekomenduojama statyti specialios konstrukcijos sutvirtintus kaminus.
_g._10.JPG)
