Žymiausi kūriniai: „Šaltakraujiškai“ (angl. „In Cold Blood“) (1966) ir „Pusryčiai pas Tifanį“ (angl. „Breakfast at Tiffany’s“) (1958). Naudojantis Kapotės novelėmis, istorijomis ir scenarijais buvo sukurta apie 20 filmų ir televizijosserialų.
Jaunystė
Trumanas Kapotė, 1948. Carl Van Vechten fotografija
Trumanas Kapotė gimė Naujajame Orleane, Luizianos valstijoje 17-metės motinos Lillie Mae ir prekybininko tėvo Archelaus Persons šeimoje.[1] Kai jam buvo ketveri, jo tėvai išsiskyrė ir išsiuntė jį į Monroe miestelį Alabamoje, kur Kapotę augino jo motinos giminaičiai. Netrukus jis labai susidraugavo su tolima motinos giminaite Nanny Rumbley Faulk, kurią praminė Sook. Trumanas Kapotė gyveno Harper Lee kaimynystėje, kuri vėliau tapo žymia amerikiečių rašytoja, sukūrusi romaną„Nežudyk Strazdo Giesmininko“ (angl. „To Kill A Mockingbird“) (knygos personažas Dilas buvo Trumano atitikmuo).
Dar neidamas į mokyklą, Kapotė jau mokėjo skaityti ir rašyti.[2] Jau penkerių metų rankose jis nešiodavosi žodyną ir užrašų knygutę, o rašyti pradėjo būdamas dešimties.[3] Tikriausiai dėl fonetinės sąsajos su grožinės literatūrosdetektyvu „Bulldog Truman“, tuo metu Kapotė buvo pramintas „Buldogu“[4]
Kiekvieną šeštadienį jis važiuodavo į kitą Alabamos miestą – Mobilą, kur būdamas dešimties dalyvavo vaikų rašymo konkurse su trumpa istorija „Old Mrs. Busybody“.
1933 m. Trumanas Kapotė persikėlė į Niujorką ir vėl gyveno kartu su savo motina ir jos antru vyru Joseph Capote, kubiečiutekstilės prekiautoju, kuris nusprendė įsivaikinti Trumaną ir pavadino jį Truman García Capote. Deja, Joseph pasirodė esąs išnaudotojas, ir netrukus Trumanas su mama išsikraustė iš Park Aveniu. Kai jam buvo 11, Kapotė kūrybai skyrė kur kas daugiau laiko – rašydavo kasdieną po tris valandas. 1935 m. jis pradėjo lankyti Trinity mokyklą, Niujorke. Vėliau perėjo į Švento Juozapo karo mokyklą, o 1939 m., persikėlus į Grinvičą, Konektikute, lankė Grinvičo vidurinę mokyklą. Per trejus šioje mokykloje praleistus metus, Kapotė rašė į mokykloje leidžiamą literatūros žurnalą „The Green Witch“ ir į mokyklos laikraštį. 1942 m. grižęs į Niujorką jis baigė Dwight mokyklą.
Būdamas 17 metų, Trumanas Kapotė nusprendė baigti mokslus ir pradėjo dirbti „The New Yorker“ ir dirbo ten dvejus metus.
1954 m. Trumano mama, tuo metu jau buvusi alkoholike, nusižudė perdozavus migdomųjų vaistų.
Trumpi prozos kūriniai
Nuo 1943 iki 1946 m. Kapotė parašė daug trumpų grožinės literatūros kūrinių: „A Mink of One’s Own“, „Miriam“, „My Side of the Matter“, „Preacher’s Legend“, „Shut a Final Door“ (už kurį, būdamas 19-kos, pelnė O. Henry apdovanojimą), ir „The Walls Are Cold“. Šios istorijos buvo publikuojamos ketvirtiniuose literatūros žurnaluose, taip pat žinomuose žurnaluose The Atlantic Monthly, Harper's Bazaar, Harper's Magazine, Mademoiselle, The New Yorker, Prairie Schooner[5] ir Story.
1943 m. Trumanas parašė savo pirmąją novelę, „Summer Crossing“[6], kurioje buvo pasakojama apie aukštuomenės atstovės Grady O’Neil ir stovėjimo aikštelės patarnautojo vasaros romaną. Nors vėliau Kapotė tvirtino sunaikinęs šią novelę, paaiškėjo, jog 1966 m. ją pavogė sargas, pasamdytas saugoti Kapotės buto Brukline. 2004 m. kūrinys buvo atkurtas ir naujai išleistas.
Žymiausi kūriniai
„Pusryčiai pas Tifanį“ (angl. „Breakfast at Tiffany’s“) – 1958 m. išleista novelė, kurią sudaro trys trumpos istorijos: „Gėlių namas“ (angl. „House of Flowers“), „Deimantinė gitara“ (angl. „A Diamond Guitar“) ir „Kalėdų prisiminimai“ (angl. „The Christmas Memory“). Holly Golightly, svarbiausia novelės „Pusryčiai pas Tifanį“ veikėja tapo vienu žinomiausių Kapotės kūrinių, o prozinis knygos stilius įkvėpė Pulicerio premijos laureatą Normaną Mailerį pavadinti Kapotę „geriausiu jo kartos rašytoju“.
„Naująja knyga“ vadinamas Trumano Kapotės kūrinys „Šaltakraujiškai“ (angl. „In Cold Blood“) – tikrais faktais paremtas pasakojimas apie daugybinę žmogžudystę, kurį parašyti Trumaną Kapotę įkvėpė 300 žodžių straipsnis, išspausdintas „The New York Times“, 1959 m. lapkričio 16 d. Istorija vaizduojama nepaaiškinamą Clutter šeimos žmogžudystę, Holkombo kaime, Kanzase.
Susižavėjęs šia istorija, Kapotė kartu su Harper Lee nukeliavo į Holkombą ir aplankė nusikaltimo vietą. Per keletą metų jis susipažino su kiekvienu, susijusiu su tyrimu, pažinojo kone kiekvieną šio mažo miestelio gyventoją. Užuot viską užsirašinėdamas, interviu metu Kapotė stengdavosi viską įsiminti, o interviu pasibaigus, greitai viską užsirašydavo. Jis tvirtino, jog jo gebėjimas faktus išlaikyti mintyse buvo išbandytas 90 procentų.[7] Faktinės medžiagos rinkimo metu, Harper Lee Kapotei suteikė daug pagalbos.
1965 m. The New Yorker „Šaltakraujiškai“ leido atskiromis dalimis, o 1966 m. „Random House“ išleido pirmąjį knygos leidimą kietu viršeliu. Detektyvinė novelė atnešė Kapotei literatūrinį pripažinimą ir tapo tarptautiniu bestseleriu. Tačiau atsirado tokių, kurie abejojo tam tikrais įvykiais, atpasakotais knygoje. 1966 m. Phillip K. Tompkins, Esquire žurnalo apžvalgininkas pastebėjo faktinius neatitikimus tarp knygos ir tikrovės. Tuo jis dar labiau įsitikino nuvažiavęs į Kanzasą ir pakalbėjęs su kai kuriais, Kapotės apklaustais žmonėmis. Viena liudininkių, Mrs. Meier paneigė girdėjusi verkiant žudiką Perry Smith, kaip knygoje pasakojo Kapotė.
Asmenybė
Kapotė buvo 160 cm. ūgio.[8] ir neslėpė savo homoseksualumo. Tuo metu kitokia seksualinė orientacija tarp menininkų jau buvo priimtina, tačiau apie tai buvo kalbama retai. Vienas iš pirmųjų rimtų jo mylimųjų buvo Smith College, literatūros profesorius, laimėjęs „Nacionalinį knygos apdovanojimą“ už Herman Melville biografiją.[9]
Kapotė taip pat buvo žinomas dėl jo savito, aukšto balso ir senamadiškos kalbėjimo manieros, ekscentriškos aprangos. Jis dažnai tvirtino artimai pažinojęs žmones, kurių niekada nebuvo sutikęs, kaip, pavyzdžiui, Greta Garbo. Jis sakė turėjęs daug nesantuokinių meilės ryšių su heteroseksualiais vyrais, įskaitant Errol Flynn. Kapotė bendravo su autoriais, kritikais, verslo magnatais, filantropais, Holivudo ir teatro įžymybėmis, karališkosios šeimos nariais, kitais aukštuomenės nariais. Trumanas Kapotė dažnai varžėsi su rašytoju Gore Vidal.[10]
Medicinos ekspertų išvados parodė, jog jis mirė nuo flebito ir didelio apsinuodijimo narkotikais. Trumanas mirė savo senos draugės Joanne Carson namuose. Kapotė buvo palaidotas Vestvudo memorialinio parko kapinėse, Los Andžele, palikdamas savo ilgalaikį gyvenimo draugą Jack Dunphy. Dunphy mirė 1992 m. Jo ir Kapotės pelenai buvo išbarstyti Niujorke, netoli vietos, kur jie turėjo nuosavus namus. Kapotė taip pat turėjo namą Palm Springse, Kalifornijoje, bendrą nuosavybę Šveicarijoje ir rezidenciją Jungtinių tautų aikštėje, Niujorke. Kapotės valia, po Dunphy mirties buvo įkurta Trumano Kapotės literatūrinio palikimo priežiūra ir fondas, finansuojantis įvairius literatūrinius prizus ir dotacijas, įskaitant „Trumano Kapotės prizą už literatūrinę kritiką“, kuris yra skirtas Newton Arvin – profesoriui ir kritikui, netekusiam darbo dėl to, jog buvo paviešintas jo homoseksualumas atiminimui.[12]
Jo kolega rašytojas Gore Vidal apibūdino Kapotės paskutiniąją valią kaip „gerą karjeros žingsnį“.
↑Truman Capote & Jann Wenner, Trumanas Kapotė: Pokalbiai. M. Thomas Inge (interviu 1973, išleistas 1987, Mississippi, University Press of Mississippi), p. 297.
Walter, Eugene, Milking the Moon: A Southerner’s Story of Life on This Planet. Crown. Actor-novelist-raconteur Walter, who first met Capote when they were children, recalled several anecdotes about Capote as an adult and as a child (when he was known as Bulldog Persons).
Dear Mr. Capote – Gordon Lish's pirma novelė, pasakojanti istoriją apie serijinį žudiką, norintį, kad Trumanas Capote parašytų jo biografiją.
