Žodynas – žodžių sąrašas su jų reikšmėmis (apibrėžimais). Priimta nurodyti ir kokia tai kalbos dalis (daiktavardis, veiksmažodis, prieveiksmis ir t. t.). Kai kuriose kalbose žodžiai gali būti skirtingų formų, bet tik lemos forma pateikiama kaip pagrindinė žodyno reikšmė. Dažniausiai žodynai leidžiami knygų pavidalu, gali būti ir iliustruoti.
Taip pat žodynu gali būti vadinama kalbos, tarmės, šnektos ar kitokio kalbinio darinio žodžių visuma – leksika.
Tipai
Žodynai, priklausomai nuo turinio, gali būti:
kalbos (pavyzdžiui, lietuvių). Tai žodžių rinkinys su kiekvieno iš jų reikšmės aprašymu. Nurodomos žodžio formos, etimologija, tarimas, vartosenos pagalba, sakinių pavyzdžiai;
ortografiniai – tik žodžių rinkiniai be reikšmių aprašymo;
keliakalbiai – dvikalbiai, trikalbiai (pavyzdžiui, prancūzų–kinų);
Vienas iš seniausių žinomų žodynų, iki šiol išlikęs sutrumpintos formos, buvo Verijaus Flakolotynų kalbos žodynas, parašytas valdant imperatoriui Augustui (De Significatu Verborum – „Apie žodžių reikšmes“). Tai buvo sunkių ir senovinių žodžių sąrašas, kurių vartosena buvo iliustruota ankstesnių romėnų autorių citatomis.
1620–1629 m. Vilniuje išleistas Konstantino Sirvydolenkų–lotynų–lietuvių Dictionarium Trium Lingvarum („Trijų kalbų žodynas“) – seniausias lietuvių kalbos žodynas, kurio išlikę egzemplioriai nėra defektiniai. Tai buvo antrasis Sirvydo žodynas.