Romanas (pranc.roman, angl.novel) – epikos žanras, pasakojamasis didelės apimties, laisvos sandaros kūrinys. Romanas išsirutuliojo iš antikinio romano (Charotino „Chairėjas ir Kalirojė“ (I a. pr. m. e.), Longo „Dafnis ir Chlojė“, Heliodoro „Etiopiniai pasakojimai“ (III a. pr. m. e.)).
Romanas įprasmina pasaulį kaip žmogiškų kontaktų tinklą, kuris niekad neišyra ir nesibaigia, nes nesibaigia ir žmonių bendravimas. Bendriausia prasme romanas yra privataus gyvenimo epas. Tai labiausiai besikeičianti pasakojimo forma. Romanas – sintetinis žanras: jame susilydo daugelio literatūros žanrų ypatybės.
Skiriamos dvi stambios romanų grupės: tradicinis romanas ir modernusis romanas.
Tradicinis ir šiuolaikinis romanas
Tradicinis romanas – priežastine logika grindžiamas fabulinis pasakojimas, turintis visus privalomus, tradicija grindžiamus struktūros elementus: ekspoziciją, veiksmo užuomazgą, veiksmo plėtotę, kulminaciją, atomazgą, epilogą, charakterius, pasakotoją, apibrėžtą laiką ir erdvę. XIX a. tradicinio socialinio romano pagrindinis veikėjas pirmiausia traktuojamas jo socialinės būties plotmėje. XX a. moderniajame romane tyrinėjimo objektu tampa subjektyvios psichikos procesai. Socialinė ir subjektyvystinė žmogaus koncepcijos lėmė tradicinio ir modernistinio romano esminius skirtumus.
Analizuodami individualią psichiką, rašytojai modernistai kartu siekė perteikti universalią žmogišką patirtį, atitrūkusią nuo konkrečių socialinių ir istorinių sąlygų, akcentavo įvairių epochų ir socialinių grupių žmonių mąstysenos ir jausenos bendrumą. Tai skatino rašytojus ieškoti naujų vaizdavimo ir pasakojimo formų. Tradiciniam romanui būdinga „visažinio“ autoriaus pozicija moderniajame romane pakeičiama „požiūrio“ principu, t. y. autorius turi apriboti romano turinį tuo, ką gali matyti ir jausti tik patys veikėjai. Pasakojimas pakeičiamas tiesioginiu vaizdavimu, kuriame autorius tarytum fiksuoja įvykius slapta kamera, epinį pradą į antrą planą nustumia draminės formos – sakytinis ir vidinis monologas, dialogas, sąmonės srautas.
Šiuolaikiniai rašytojai kuria keistą, dažnai ekscentriško moralinių kategorijų nagrinėjimo romaną, kuriame realybė ir fantazija glaudžiai ir keistai susipynusios, kur laikas ir erdvė nuolat kinta, kur akivaizdžiai mėgaujamasi grotesku. Kiek romane veikėjų, tiek gali būti skirtingų laiko plotmių, autorius gali įvykius visaip maišyti, o viena sekundė veikėjo sąmonėje gali tęstis be galo ilgai.
Individo likimas romane apibendrinamas pirmiausia savitu siužetu. Siužeto rutuliojimąsi skatina tarp individo ir visuomenės arba paties individo sąmonėje kilę prieštaravimai, atspindintys esmines socialinės tikrovės tendencijas. Romano veiksmas plėtojamas ne viena, o keliomis susikertančiomis linijomis, į konfliktą įtraukiami vis nauji socialinio pasaulio sluoksniai, psichologijos klodai. Intriga į vieną probleminį mazgą supina skirtingus epizodus, lemia siužeto raidos kryptį bei atomazgą. Konfliktas ne visada baigiasi atomazga – šiuolaikiniame romane vis dažniau pasirenkama atvira baigtis. Siužetui rutuliojantis, pagrindinis veikėjas atsiduria naujose situacijose, bendrauja su kitais žmonėmis, tai neišvengiamai keičia jį patį.
Skirstymas
Pagal charakterio atskleidimo būdą romanai nuo pat atsiradimo pasiskirstė į du struktūrinius tipus: atvirą, ekstensyvų, kuriame charakterių raida motyvuojama reikšmingais visuomeniniais santykiais, veikėjų tarpusavio santykiais, plačia socialine apžvalga, ir uždarą, intensyvų, kuriame apsiribojama individo likimu ar tik vieno jo gyvenimo epizodo vaizdavimu. Šiuo atveju romanui būdingo universalumo pasiekiama gilinantis į dvasinę substanciją, analizuojant filosofines problemas. Vientisu kūriniu romaną paverčia ne tik rišlus siužetas, bet individualus autoriaus požiūris į vaizduojamą pasaulį ir individualus stilius.
Pagal papasakoto laiko ir pasakojimo laiko santykį skiriami: istorinis, futurologinis (mokslinio fantastinio romano atmaina, vaizduojanti ateitį) romanai, romanas apie dabartį, romanas–kronika.
Ši klasifikacija yra sąlygiška: tas pats romanas gali priklausyti keliems žanriniams tipams. Pavyzdžiui, Stendalio „Raudona ir juoda“ yra realistinis, psichologinis, meilės romanas.
Pagal meninės raiškos priemonių pobūdį romanas gali būti satyrinis, alegorinis, komiškasis.[1]
Tipinių romanų pavyzdžiai
Auklėjimo romanas: Žano Žako Ruso „Emilis, arba Apie auklėjimą“.
Fantastinis romanas: Žiulio Verno „Kelionė į Žemės centrą“, Herberto Velso „Nematomas žmogus“, „Pasaulių karas“, Rėjaus Bredberio „451 Farenheito“, Stanislavo Lemo „Magelano debesys“.
Istorinis romanas: Valterio Skoto „Vaverlis“, „Rob Rojus“, „Aivenhas“, „Kventinas Dervardas“, Viktoro Hugo „Paryžiaus katedra“, Levo Tolstojaus romanas epopėja „Karas ir taika“, Tomo Mano „Juozapas ir jo broliai“.
Satyrinis romanas: Migelio de Servanteso „Išmintingasis bajoras Don Kichotas lamančietis“ (riterių romano parodija), Henrio Fildingo „Džozefo Endriuso ir jo draugo Abrahamo Adamso nuotykių istorija, parašyta sekant Servantesu, „Don Kichoto“ autorium“.
_El_ingenioso_hidalgo_Don_Quixote_de_la_Mancha.png)
