Romantizmas buvo požiūris arba intelektualinė orientacija, kuri padarė įtaką daugeliui literatūros, dailės, muzikos, architektūros, kritikos ir istoriografijos kūrinių nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. vidurio. Romantizmas gali būti laikomas tvarkos, ramumo, harmonijos, balanso, idealizavimo ir racionalumo, kuris vyravo klasicizme ir ypač XVIII a. pabaigos neoklasicizme, atmetimu. Tam tikra prasme romantizmas buvo taip pat ir reakcija į Švietimą bei bendrai į XVIII amžiaus racionalizmą ir materializmą. Romantizmas pabrėžė individualumą, subjektyvumą, iracionalumą, vaizduotę, spontaniškumą, emocionalumą ir transcendenciją.
Tipiškos romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save ir žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas; genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas į jų jausmus ir vidinę kovą; naujas požiūris į menininką kaip individualų kūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių taisyklių ir tradicinės tvarkos laikymasis; vaizduotės kaip vartų į transcendencinius potyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir etnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms, paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams.
Romantizmo rašytojai pabrėžė vaizduotės reikšmę ir teigė, jog turi mažėti literatūros taisyklių reikšmė. Romantizmo herojai siekia vienatvės ir kenčia dėl negalimos meilės. Po 1830-ųjų romantizmas keičiasi (tai aiškiausiai matyti prancūzų romantizme) ir įgauna papildomų socialinių aspektų. Herojai įsitraukia į kovas už laisvę. Romantizmo autoriai ypač puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino rašytojo asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius.
Romantizmas Lietuvoje
Belvederio dvaro rūmai – romantizmo Lietuvos architektūroje pavyzdys
Romantizmas Lietuvoje susijęs su XIX a. – 1831 m. ir 1863 m. – sukilimais, nacionalinio išsivadavimo kova. Vilniuje lenkų kalba apie Lietuvos praeitį, jos didvyrius ir valdovus rašė vadinamieji „Vilniaus romantizmo“ atstovai: Adomas Mickevičius, Julijus Slovackis, Juzefas Ignacas Kraševskis, Vladislavas Sirokomlė-Kondratovičius. Žemaičių kultūrinis sąjūdis, kurio svarbiausi veikėjai buvo Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius ir Silvestras Valiūnas, taip pat padėjo romantizmui plėtotis Lietuvoje. Ryškus romantinis poetas yra Antanas Baranauskas, sukūręs poemą „Anykščių šilelis“, kurioje poetizavo gamtos ir žmogaus dvasios ryšį. Svarbiausias lietuvių romantizmo atstovas yra Maironis (idėjų poema „Jaunoji Lietuva“, poezijos rinkinys „Pavasario balsai“, istorinės dramos „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas Kryžiuočius“, „Didysis Vytautas – karalius“). Jis savo kūryboje sujungė etninės lietuvių kultūros (liaudies kūrybos) ir europinės (krikščioniškosios) kultūros tradicijas, susiejo praeitį su dabartimi. Jo kūryba padėjo formuotis lietuvių tautinei savimonei, skatino laisvės ir nepriklausomybės siekius.
Romantizmui priskiriamas vok.Sturm und Drang („audra ir veržimasis“) sąjūdis. Fridrichas Šlėgelis (Friedrich Schlegel) pirmasis pavartojo terminą romantinis pavadinti judėjimui, atsiradusiam kaip prieštara klasicizmui. Rašytojai: G. E. Lesingas (G. E. Lessing), J. G. Herderis, F. Helderlinas (F. Hölderlin), F. Šileris (F. Schiller) ir iš dalies J. V Gėtė (J. W. Goethe).
Prancūzų romantizmas
Prancūzų romantizmo rašytojai: Viktoras Hugo, Fransua Renė Šatobrianas (P. R. Chateaubriand). Prancūzų romantizmo pirmieji žingsniai sutapo su Prancūzų revoliucija. Prancūzų romantizmo dailininkai: Eženas Delakrua. Prancūzų romantizmas darė didelį poveikį ne tik šalies visuomenei, bet ir kitų šalių menininkų kūrybai ir apėmė gana ilgą laikotarpį – nuo XVIII amžiaus iki XIX amžiaus pabaigos.
.jpg)
