Simbolizmo pradininkai prancūzų poetai Šarlis Bodleras, Polis Verlenas, Stefanas Malarmė vadovavosi idealistinės filosofijos, kurią propagavo Artūras Šopenhaueris ir Frydrichas Nyčė, nuostatomis. Jų esmė: žmogaus būties esmę galima tik nujausti, protu jos suvokti neįmanoma. Simbolistai skelbė, kad daiktuose ir gyvenimo reiškiniuose glūdinčias paslaptis gali įminti tik menas ir kad svarbiausia jo užduotis – atskleisti nematomus žmogaus ir pasaulio ryšius, o geriausia priemonė tam esąs simbolis, turintis itin didelę apibendrinamąją galią. Simbolizmas daug ką perėmė iš romantizmo. Simbolistai teigė, kad realybė yra tik paviršius, po kuriuo slypi idealusis pasaulis. Pasaulis jiems atrodė beviltiškai sumaterialėjęs ir dvasiškai užgesęs. Jie troško pakilti į amžino gėrio ir grožio pilis, mįslingais, fantastiniais vaizdais perteikdavo giluminius daiktų ryšius, ypač reikšmingu dalyku laikė intuiciją (nuojautą). Savo idėjoms ir lūkesčiams išreikšti vartojo simbolius, tokius kaip „saulė“, „aušra“, „vanduo“, „tamsa“. Simboliais tie žodžiai virsta tik konkrečiame kūrinyje ir tik tada, kai vartojami ne įprasta reikšme, o perteikia reiškinio esmę.[1]
Tarp Lietuvos dailininkų, kurių kūryba turėjo sąsajų su simbolizmu, yra Kazimieras Stabrauskas, Ferdinandas Ruščicas, Petras Kalpokas ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. M. K. Čiurlionis pirmuosius savo simbolistinius paveikslus nutapė 1903-1905 metais ("Laidotuvių simfonija", "Tvanas", "Audra").