Valstybinės šventės Suomijoje yra oficialiai patvirtintos šalies parlamento. Visas šventes, minimas Suomijoje, galima suskirstyti į krikščioniškas ir nekrikščioniškas. Pagrindinės krikščioniškos – Kalėdos, Naujieji metai, Velykos, Šeštinės, Sekminės ir Visų šventųjų diena. Kitos pagrindinės šventės yra Nepriklausomybės diena, švenčiama nuo 1917 m., Vasaros saulėgrįža (suom. Juhannuspäivä) ir Gegužės 1-osios šventė (suom. Vappu), minima visoje šalyje, ir tai yra vienintelė valstybinė šventė šalyje, kurios metu rengiamos įvairios gatvių eisenos ir karnavalai.
Sekmadieniai Suomijoje yra laikomi oficialiomis nedarbo dienomis, tačiau jos neužima tokios svarbios vietos kaip pagrindinės šventės. Sekmadienių, kaip švenčių pavadinimai, nustatomi pagal liturginį kalendorių. Praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje Suomijos parlamentas priėmė įstatymą, kuriuo įprastos darbo savaitės valandų skaičius buvo sumažintas iki 40 valandų, kas reiškė, kad šeštadienis iš dalies faktiškai tapo nedarbo diena, tačiau neoficialiai. Kadangi Velykos ir Sekminės yra švenčiamos sekmadienį, todėl kartais prieš jį einantis šeštadienis yra laikomas oficialiu laisvadieniu.
Dalis krikščioniškų švenčių, kurių data yra nepastovi ir dažnai sutampanti su darbo dienomis, buvo perkeltos į šeštadienį ir sekmadienį. 1995 m. Vasaros saulėgrįžos minėjimo diena buvo perkelta į šeštadienį po birželio 19 d., Apsireiškimo Marijai diena – į sekmadienį po kovo 21 d. (jeigu data sutampa su Velykų arba Verbų sekmadieniu, tada švenčiama savaite anksčiau nei Verbų sekmadienis), o Visų šventųjų diena – į šeštadienį po spalio 30 d. Dalis švenčių datų buvo pakeistos ir 1973 m., tačiau vėliau, 1991 m., pakeitimų buvo atsisakyta.
Tradicijos
Kūčios ir Vasaros saulėgrįža yra bene svarbiausios metų šventės visiems suomiams. Kiek neįprasta yra tai, kad jos oficialiai taip nėra vadinamos ir kalendoriuose nėra žymimos kaip šventės, tačiau daugeliui tai yra nedarbo dienos ir nuo oficialių švenčių jos skiriasi tik tuo, kad tomis dienomis nuo ankstyvo ryto iki vidudienio dirba didelė dalis parduotuvių darbuotojų. Jos laikomos šventėmis de facto iš dalies dėl kai kurių įstatymų apribojimų, bet taip pat ir dėl to, kad dauguma darbo sutarčių numato jas kaip visiškus laisvadienius. Dalis mažiau svarbių pagrindinių švenčių taip pat yra de facto šventės dėl to, kad daugelyje įstaigų, tačiau ne visose, darbo laikas yra trumpesnės nei įprasta. Tokios yra Didysis ketvirtadienis, diena prieš Gegužės 1-ąją bei Naujųjų metų išvakarės.
Jau prieš tai, kai penkių dienų darbo savaitė buvo galutiniai įteisinta praeito amžiaus šeštajame dešimtyje, darbo valandos šeštadieniais buvo kiek trumpesnės nei kitomis dienomis, bet vienodai trumpesnės visų svarbesnių švenčių išvakarėse, pavyzdžiui, prieš Tris karalius, Visų šventųjų dieną, Kalėdas ar Vasaros saulėgrįžą. Bet kai šeštadienis tapo laisvadieniu, naujose darbo sutartyse trumpesnių darbo dienų prieš šventes buvo atsisakyta, išskyrus dienas prieš Vasaros saulėgrįžą ir Kalėdas, kurios tapo de facto šventėmis.
Suomių kalendoriuje yra minimos specialios dienos, kurių metu yra iškeliama valstybinė vėliava. Didelė dalis šių dienų neturi oficialių ar de facto švenčių statuso, išskyrus Gegužės 1-ąją, Nepriklausomybės dieną ir Vasaros saulėgrįžą, kurios yra ir oficialios valstybinės šventės, ir vėliavų iškėlimo dienos. Suomių kalendoriuje taip pat yra išskiriamos ir kelios ne tokios svarbios minėtinos dienos, tačiau nėra nuspręsta, ar jas laikyti valstybinėmis šventėmis, ar vėliavų iškėlimo dienomis.
Švenčių datos
