Stanislovas Feliksas Potockis (1752 m. Krystynopol (dab. Červonograd, Lvovo sritis) – 1805 m. kovo 14 d. Tulčin (Podolė)) – ATR politikas.
Nuo 1767 m. Belzo seniūnas., 1774–1780 m. Lenkijos didysis vėliavininkas. 1782-1788 m. Rusios vaivada. Nuo 1784 m. generolas leitenantas, Podolės divizijos vadas. 1788–1792 m. Lenkijos artilerijos generolas. Nuo 1784 m. prilkausė didikų opozocijai. Prorusiškos orientacijos, būdamas Ketverių metų seimo (1788–1792) deputatu priešinosi patriotų grupuotės rengiamoms reformoms. 1790 m. išvyko iš Lenkijos. Stanislovo rezidencija Vienoje nuo 1790 m. buvo Seimui priešiškos propagandinės veiklos centras. Stanislovas siekė panaikinti monarchiją ir centrinę valdžią, sukurti fed. prov-jų respubliką. 1790 m. slapta susirašinėjo su Jekaterinos II favoritu G. Potiomkinu: ragino Rusiją imtis karinių veiksmų prieš Seimą. 1792 m. tapo vienu Targovicos konfederacijos, kuri suteikė Rusijai pretekstą surengti karinę intervenciją į ATR, organizatorių ir jos maršalka. Seimas pašalino Stanislovą iš pareigų. Per 1794 m. Kosciuškos sukilimą Stanislovas už akių buvo nuteistas mirti (nuosprendis simboliškai įvykdytas pakariant Stanislovo portretą). Stanislovas išvyko į Rusiją, vėliau į Vieną. Po ATR III padalijimo (1795) sugrįžo į Tulčyną (čia buvo Stanislovo dvarų centras). 1797 m. Rusijos valdžia suteikė jam generolo anšefo laipsnį, bet politinės įtakos Stanislovas nebeturėjo.[1]
Stanislovas Feliksas Potockis buvo vedęs tris kartus: