Armenijoje S. Paradžanovo atminimui išleistas pašto ženklų blokas
Sergejus Paradžanovas (rus.Сергей Иосифович Параджанов, tikr. Sarkisas Paradžanianas, arm. արգիս Փարաջանյան, 1924 m. sausio 9 d. – 1990 m. liepos 23 d.) – armėnų kilmės TSRS kino režisierius, scenaristas, menininkas. Ukrainos ir Armėnijos TSR nusipelnęs liaudies menininkas.
Sergejus Paradžanovas laikėsi disidentiškai, 1948 m. jam lankantis Tbilisyje inkriminuotas homoseksualizmas. Režisierius nuteistas 5 metams kalėjimo, bet po kasacijos paleistas. 1951 m. vedė totorę Nigjar Serajevą, bet ją užmušė giminės už religijos išsižadėjimą.
Nuo 1949 m. gyveno Kijeve, dirbo O. Dovženkos kino studijoje. 1952 m. baigė Kinematografijos institutą Maskvoje. Su 1965 m. filmu „Užmirštų protėvių šešėliai“ Sergejus Paradžanovas pradėjo naująją tarybinio kino bangą, nukreiptą į dvasinių ir estetinių vertybių paiešką. Už šį filmą Sergejus Paradžanovas buvo apkaltintas vadinamuoju formalizmu, socialistinio realizmo estetikos nepaisymu. 1965–1968 m. pasisakė prieš Ukrainos intelektualų persekiojimą. Neleidus režisieriui kurti filmų, jis ėmėsi rašyti scenarijus.
Sergejus Paradžanovas buvo paleistas iš kalėjimo metais anksčiau ir išvyko į Tbilisį. Ten po kurio laiko vėl nuteistas, inkriminuojant kyšininkavimą. Po 9 mėnesių kalėjime paleistas. 1983 m. priimtas į „Gruzija-film“ studiją, galėjo vėl imtis darbo su kinu. 1987 m. lankėsi Roterdamo kino festivalyje, vėliau Miunchene, Venecijoje, Niujorke. 1989 m. perėjo dirbti į „Armenfilm“, bet netrukus susirgo plaučių vėžiu ir mirė.
Kūryba
Ankstyviesiems filmams būdinga žanrinio populiariojo kino stiliaus bruožai. S. Paradžanovo režisūros ekspresyvi romantinė maniera susiklostė filme „Užmirštų protėvių šešėliai“, kuris tapo Ukrainos poetinio kino mokyklos pradžia. Vėlyvieji filmai puošnios formos, turtingos faktūros, juose susilieja įvairių tautų (huculų, armėnų, gruzinų, persų) mitai, legendos, archetipai ir simboliai, aukštinamas grynasis grožis. Jiems būdinga statiški kadrai, tautinės tapatybės išsaugojimo motyvai, pabrėžiamas ryšys su nacionaline tradicija, folkloru, nagrinėjamas meno vaidmuo, dvasingumo paieškos.[3]
Sergejus Paradžanovas sukūrė savo filmų scenarijų (apie 20 neįgyvendintų), trumpametražių filmų, koliažų, grafikos kūrinių. 1991 m. Jerevane įsteigtas S. Paradžanovo muziejus.
Filmografija
Andriešas (Андриеш, 1954 m., rež.)
Pirmasis vaikinas (Первый парень, 1958 m., rež.)
Auksinės rankos (Золотые руки, 1960 m., rež.)
Ukrainiečių rapsodija (Украинская рапсодия, 1961 m., rež.)
