Daugelis Sajato Novos biografijos faktų apipinti legendomis, biografija dalinai atkuriama iš jo paties dainų. Gimė kaip Harutjunas Sajatajanas Tbilisyje, amatininko šeimoje, mokėsi audėjo amato, išmoko groti visais Kaukaze paplitusiais styginiais instrumentais (kemanča, čoguru, tambūru).[1] Pasakojama, kad klajojant po Artimuosius Rytus, Sajatas Nova pakliuvo į vergovę, jį išpirko gruzinų karalaitis Iraklijus II. Jis priimtas į karališkąjį dvarą, bet įsimylėjęs karaliaus Iraklijaus II seserį dėl dvariškių intrigų 1759 m. pašalintas iš rūmų aplinkos ir priverstas tapti vienuoliu. 1768 m. Ahpato vienuolyne (Armėnijoje) įšventintas kunigu, suteiktas vardapeto (mokyto vienuolio) titulas.[2] Nuo 1784 m. kunigas Šv. Jurgio armėnų bažnyčioje Tbilisyje. Ten ir žuvo per persų antpuolį.
Sajatas Nova. 1964 m. Eduardo Izabekiano piešinys
Sajatas Nova, pasitelkdamas meilės alegorijas, kūrė filosofinio ir socialinio turinio poeziją ne tik armėnų, bet ir gruzinų, azerbaidžaniečių kalbomis. Išliko apie 230 Sajato Novos kūrinių (66 armėnų, 36 gruzinų ir 125 azerbaidžaniečių kalbomis). Pirmasis poezijos rinkinys (46 eilėraščiai armėnų kalba) išleistas 1852 m. Maskvoje, pilnas kūrybos rinkinys išleistas 1984 m. armėnų kalba Jerevane. Sajato Novos kūrybos vertimų lietuvių kalba paskelbta periodinėje spaudoje.[3]
Užkaukazėje Sajatas Nova yra kultinis dainius ir poetas. Nuo 1914 m. (su pertraukomis) jo garbei Tbilisyje vyksta tarptautinis poezijos ir muzikos festivalis „Rožių šventė“. Jo garbei statomi paminklai, vadinamos gatvės. Kompozitorius Aleksandras Arutiunianas parašė operą „Sajatas Nova“ (pastatyta 1969 m.), o 1968 m. režisierius Sergejus Paradžanovas sukūrė alegorinį kino filmą „Sajatas Nova“ (1973 m. permontuotas ir rodytas pavadinimu „Granato spalva“).
Šaltiniai
↑Charles Dowsett, (1997), Sayatʻ-Nova: an 18th-century troubadour: a biographical and literary study.
