Satemizacija

Kentuminės (mėlyna) ir sateminės (raudona) kalbos

Satemizacija – dalies kalbų, šiuo atveju − indoeuropiečių, fonetinė ypatybė, kai indoeuropiečių prokalbės minkštieji priebalsiai *ḱ, *ǵ, *ǵʰ yra virtę pučiamaisias priebalsiais arba afrikatomis. Baltų prokalbėje *ḱ buvo virtęs *š, o *ǵ, *ǵʰ – *ž. Lietuvių kalboje baltų prokalbės būklė išsaugota, o kitose baltų kalbose *š, *ž virtę s, z: liet. lašiša, bet latv. lasis, prūs. *lasaso; liet. žirnis, bet latv. zirnis, prūs. syrne < *zirnē 'grūdas'. Pokytis *ḱ > *s ir *ǵ, *ǵʰ > *z rekonstruojamas jau slavų prokalbei ir atitinkamai iš jos kilusioms visoms slavų kalboms. Manoma, kad satemizacija prasidėjo indoiranėnų kalbų areale, todėl šis lingvistinis terminas ir paimtas iš indoiranėnų (Avestos raštų kalbos) žodžio satəm 'šimtas'.^[1]

Indoeuropiečių kalbos, kurios nepatyrė šio fonetinio virsmo, pagal atitinkamą senovės lotynų kalbos žodį centum (sk. kentum 'šimtas') vadinamos kentuminėmis.

Indoiranėnų kalbose satemizacija sistemiškiausia, slavų kalbose nenuoseklumų nedaug, o baltų kalbose šis virsmas nenuoseklus, yra daug žodžių porų su š − k ir ž − g: šleivoti − kleivoti, šaukti − kaukti, šeima, šeimyna − kiemas, kaimas; žnybti − gnybti, žirklės − latv. dzirkles (latv. dz < g) 'avikirpės žirklės', žentas – gentis, gentainis ir daug kitų. Dėl didelio satemizacijos nenuoseklumo baltų kalbos kartais net vadinamos „kentuminėmis, patyrusiomis satem kalbų įtaką“ arba užimančiomis tarpinę padėtį tarp satem ir centum kalbų.

Apskritai visos gyvosios indoeuropiečių kalbos pagal minkštųjų *ḱ, *ǵ, *ǵʰ priebalsių likimą skirstomos taip: satem kalbų grupei atstovauja indoiranėnų, slavų, baltų ir armėnų kalbos, o centum − germanų, italikų (romanų), keltų bei graikų. Dėl šių priebalsių specifinių virsmų albanų kalboje priskirti ją satem ar centum kalbų grupei − problemiška,^[2] tačiau ją linkstama laikyti satemine kalba.

Anatolų ir tocharų kalbos buvo kentuminės,^[3] o paleobalkanų kalbos šiuo atžvilgiu įvairios, nevienodos.

Fonetiniai atitikmenys indoeuropiečių kalbose

Ide.	*ḱ	*ǵ	*ǵʰ	*kʷ	*gʷ	*gʷʰ
Keltų k.	k	g		kw, p	b	gw
Italikų k.		g	g, h	kw, p	gw, v, b	f, v
Senoji venetų k.			h	kw	?
Graikų k.			kh	p, t, k	b, d, g	ph, kh, th
Frygų k.	k		g	k		g
Germanų k.	h	k	g ~ ɣ	hw	kw	gw ~ w
Anatolų k.	k, kk	g, k		kw, kkw	gw, kw
Tocharų k.	k			k, kw
Albanų k.	θ, c, k	ð, d		k, c, s	g, ɟ, z
Trakų k.	s	z		k, kh	g, k	g
Armėnų k.		c	dz	kh	k
Slavų k.		z		k	g
Baltų k.	š	ž
Indų k.	ś	j	h	k, c	g, j	gh, h
Iranėnų k.	s	z		k, ć	g, j
Nuristaniečių k.	ć, s	ź, z

Išnašos

1. J.P. Mallory and D.Q. Adams (eds.), The Encyclopedia of Indo-European Culture (1997), p. 461.
2. Fortson, Benjamin W. (2010). Indo-European Language and Culture: An Introduction. Blackwell Textbooks in Linguistics (2nd ed.). Chichester, U.K.; Malden, MA: Wiley-Blackwell. chpt. 3.2–3.25
3. Маслова, В. А. (2004). Истоки праславянской фонологии. М.: Прогресс-Традиция. pp. 76–77. ISBN 5-89826-201-6.

Literatūra

• Pietro Umberto Dini. Baltų kalbos. – Vilnius, 2000. – ISBN 5-420-01444-0