Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis

Manoma, kad šis straipsnis skiria per mažai dėmesio vieniems geografiniams regionams ir per daug – kitiems. Jei galite, subalansuotai perrašykite straipsnį, neskirdami jokiam regionui perdėto dėmesio. Taip pat galite padėti susitarti dėl sprendimo diskusijų puslapyje.

Varšuvos stotis Peterburge

Tiltas Daugpilyje

Apleistas geležinkelio ruožas Kabelių apylinkėse

Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis (rus. Санкт-Петербурго-Варшавская железная дорога) driekėsi nuo Sankt Peterburgo iki Varšuvos. Carinės Rusijos vyriausybės suplanuotas 1851 m., pradėtas tiesti nuo Sankt Peterburgo 1852 m., 1524 mm vėžės geležinkelis pradėjo pilnai veikti 1862 m. pabaigoje. Tai buvo pirmoji geležinkelio linija dabartinės Lietuvos teritorijoje ir trečioji geležinkelio linija statybų pirmajame etape dabartinės Rusijos teritorijoje bei ketvirtoji linija Rusijos imperijoje.

Lietuvoje nutiestas 1859-62 metais. Neatsiejama Sankt Peterburgo - Varšuvos geležinkelio dalimi yra atšaka Lentvaris - Kaunas - Virbalis - Eitkūnai. Statant ir pastačius geležinkelį Lietuvoje ėmė kurtis daug gyvenviečių, jau esančios ėmė sparčiau vystytis, ilgainiui tapo svarbiais miesteliais ir miestais, administraciniais centrais.

Linija

Geležinkelis gana tiesia linija jungė tuometinę Rusijos imperijos sostinę Sankt Peterburgą su Pskovu, Daugpiliu, Vilniumi, Gardinu, Balstoge ir personalinėje unijoje su Rusijos imperija buvusios Lenkijos Kongreso karalystės sostine Varšuva. Sankt Peterburgo−Varšuvos geležinkelio linijos ilgis buvo 1046 varstai, t. y. 1116 km. Geležinkelio atšakos Lentvaris - Kaunas - Virbalis - Eitkūnai ilgis - 162 varstai (173 km).

Istorija

Geležinkelio schema su stočių kategorijomis ir atstumais nuo Vilniaus geležinkelio stoties. Nurodyti ir šalutiniai geležinkeliai (1862 m. duomenys).^[1]

1851 m. Rusijos vyriausybė priėmė nutarimą dėl Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio tiesimo. Jo numatomas ilgis buvo 1250 km. Oficialiai kelio tiesimas pradėtas 1851 m. vasario 15 d.^[2] Prasidėjus Krymo karui 1853 m. darbai sustojo – iki to laiko buvo nutiestas ir pradėjo veikti Sankt Peterburgo–Gatčinos ruožas. Iš pradžių tiesimo darbus organizavo valstybė, o po Krymo karo atnaujinus geležinkelio tiesimą, jis buvo perduotas prancūzų kapitalo Vyriausiajai Rusijos geležinkelių bendrovei, kuri jį nutiesė ir valdė iki tol, kol geležinkelį išpirko Rusijos imperijos iždas. 1857 m. įsteigta Vyriausioji Rusijos geležinkelių bendrovė, kuriai priklausė geležinkelis. Bendrovės valdyba 1861 m. įsikūrė Sankt Peterburge.^[3]

Visame kelyje Daugpilis−Vilnius−Gardinas su atšaka Lentvaris−Kaunas−Kybartai žemės darbai pradėti 1859 m. gegužės 1 d.^[4] 1860 m. rudenį kelias Daugpilis−Vilnius jau buvo nutiestas – geležinkelio linija ėjo pro Dūkštą, Ignaliną, Vilnių, Lentvarį ir Varėną su atšaka nuo Lentvario pro Kauną į Kybartus, taip pasiekiant tuometinės Prūsijos sieną. 1862 m. pasienyje pastatytas Kybartų geležinkelio tiltas.

Pirmasis traukinys inauguraciniu reisu iš Daugpilio į Vilnių atvyko 1860 m. rugsėjo 17 d. 1861 m. balandžio 11 d. atidarytas nuolatinis traukinių eismas tarp Kauno (laikinosios stoties Aleksote, nes tiltas per Nemuną dar nebuvo baigtas) ir Rytų Prūsijos (Eitkūnų). Taip pat buvo organizuotas diližanų maršrutas Daugpilis–Kaunas. Tokiu būdu keleiviai galėjo keliauti iš Peterburgo į Kauną, Virbalį ir toliau į Vakarų Europą.

1862 m. kovo 15 d. atidarytas nuolatinis traukinių eismas iš Daugpilio iki Lentvario, o gegužės 10 d. iš Lentvario iki Virbalio. Laikinasis eismas tarp Varšuvos ir Balstogės pradėtas 1862 m. gegužės 6 d., kiek vėliau pratęstas iki Gardino. Laikinasis eismas tarp Vilniaus (tiksliau tarp Lentvario) ir Varšuvos buvo pradėtas 1862 m. rugsėjo 6 d. Nuolatinis eismas visa geležinkelio linija nuo Sankt Peterburgo iki Varšuvos pradėtas 1862 m. gruodžio 15 (27) d.

Trumpa techninė charakteristika. Geležinkelio pylimas ir visi tiltai, išskyrus tiltą per Dauguvą, visame linijos ilgyje įrengti dviems keliams, tačiau pradžioje buvo paklotas tik vienas kelias. Kaune ir ties Vilniumi Paneriuose įrengti du geležinkelio tuneliai, pirmieji Rusijos imperijoje. Tiesiant geležinkelį įrengta keletas viadukų per kelius ar plento viadukų per geležinkelį. Kadangi geležinkelį tiesė Prancūzijos kapitalo bendrovė, dalis techninių sprendimų ir eismo organizavimo tvarkos buvo perkelti iš Prancūzijos geležinkelių. Pagrindinis jų - traukinių eismas kairiąja puse.

Varšuvos fabrike Lilpop, Rau et Comp pagamintas pašto vagonas gabenamas į Varšuvos-Peterburgo geležinkelį (1870 m.)

Kelionė iš Peterburgo į Vilnių trukdavo beveik 19 valandų, iš Vilniaus į Kauną apie 2 val. 30 min. Palei Sankt Peterburgo−Varšuvos magistralę Lietuvoje buvo pastatyta per dvi dešimtis geležinkelio stočių, išaugo nauji tarnybiniai pastatai ir geležinkelininkų gyvenvietės. Kai kurie miestai ir geležinkelio stotys, pavyzdžiui, Ignalina, Kaišiadorys, išaugo, galima sakyti, tuščioje vietoje. Kiti, kaip ir Švenčionėliai, smarkiai išsiplėtė ir savo reikšmingumu tuomet nustelbė dabartinį rajono centrą Švenčionis.

1894 m. sausio 1 d. iš finansinių problemų kamuojamos Vyriausiosios Rusijos geležinkelių bendrovės Rusijos imperijos valstybės iždas išpirko Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį, bendrovės valdybos funkcijas perėmė Susisiekimo kelių ministerija, o Vyriausioji Rusijos geležinkelių bendrovė buvo panaikinta. Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis, valdomas valstybės, eksploatavo strateginės paskirties Varėnos–Alytaus–Suvalkų–Gardino liniją. 1907 m. prie Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio buvo prijungti Rygos–Tosno, Tapsės–Valkos, Pskovo–Rygos, Pytalovo–Sitos ir Kegelio–Hansalio geležinkeliai ir bendras jungtinis geležinkelis pavadintas Šiaurės Vakarų geležinkeliu. Iki 1915 m. pabaigos visos šio geležinkelio linijos, esančios dabartinės Lietuvos teritorijoje, pateko į kaizerinės okupacijos zoną.^[5]

Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių okupacinės pajėgos užimtoje teritorijoje perkalė geležinkelio vėžę iš rusiškos (1524 mm) į standartinę (1435 mm). Standartinis vėžės plotis nuo to laiko iki šių dienų išliko Lenkijoje. Po Pirmojo pasaulinio karo Sankt Peterburgo - Varšuvos geležinkelis atiteko Tarybų Rusijai (nuo 1924 m. TSRS), Latvijai, Lietuvai ir Lenkijai. 1939 m. TSRS užimtose teritorijose ir Lietuvoje (nuo 1940 m. pabaigos) prasidėjo geležinkelio perkalimas atgal į rusišką vėžę, tačiau iki užpuolant Vokietijai, jis nebuvo baigtas. Vokietijos okupuotoje teritorijoje geležinkelio vėžė vėl buvo pakeista į standartinę. Vejant nacistus, geležinkelio vėžė vėl buvo keičiama į rusišką. Tarp Gardino ir Geniušių (Lenkija) yra nutiesti ir rusiškos, ir standartinės vėžės keliai.

Po Antrojo pasaulinio karo geležinkelis atiteko TSRS ir Lenkijos Liaudies Respublikai. Po TSRS iširimo Tarybų Sąjungos geležinkelio ruožai atiteko Rusijos Federacijai, Latvijai, Lietuvai ir Baltarusijai. Nepaisant pasaulinių karų, padalinimų atskiroms valstybėms, geležinkelis veikė visame savo ilgyje, eismas nutrūkdavo tik dėl karo veiksmų ar iki tol, kol buvo atstatyti sugriauti ruožai, išskyrus ruožą Vievis - Lazdėnai tarpukaryje iki 1938 m. Nuo 2003 m. pagrindinė geležinkelio linija nebeveikia visame savo ilgyje: Lietuvoje ruožas nuo Marcinkonių iki sienos su Baltarusija užkonservuotas. Rusijoje Sankt Peterburgo Varšuvos stotis uždaryta 2001 m. Dar 7-ajame XX a. dešimtmetyje dalis paskutinio tarpstočio tuomet Leningrado miesto teritorijoje buvo demontuota, nukreipiant eismą linija, vedančia į Baltijos stotį, bei nutiesiant jungiamuosius kelius su Varšuvos stotimi.

Buvusi Sankt Peterburgo - Varšuvos geležinkelio linija yra elektrifikuota atskiruose jos ruožuose. Pirmoji linijoje dar 1938 m. elektrifikuota (1,5 kV pastovios srovės) buvo Gatčinos stotis, tačiau elektrifikacija ją kaip mazginę stotį pasiekė iš kitos geležinkelio linijos. Lenkijoje 1952 m. buvo elektrifikuotas Varšuvos Vilenskos - Tluščo ruožas (3 kV pastovios srovės). Tarybų Sąjungoje 1966 m. buvo elektrifikuotas (3 kV pastovios srovės) ruožas Gatčina - Siverskaja, įskaitant ir Gatčinos stoties elektrifikacijos konversiją į 3 kV. 1967 m. pastovia srove elektrifikuotas ruožas nuo Leningrado iki Gatčinos, o 1971 m. elektrifikacija pratęsta iki Lugos. Kitas elektrifikacijos etapas susijęs su elektrifikacija Lietuvoje. 1975 m. kintama 25 kV srove elektrifikuotas ruožas Vilnius - Kaunas, įskaitant ir Lentvario - Senųjų Trakų (taip pat atkarpa iki Trakų) ruožą, o 1978 m. elektrifikuotas Vilniaus - Naujosios Vilnios ruožas. Lenkijoje 1981 m. elektrifikuota linijos dalis tarp Tluščo ir Lochuvo, 1982 m. tarp Lochuvo ir Malkinios, o 1983 m. elektrifikacija pasiekė Balstogę. 1986 m. elektrifikuotas ruožas nuo Balstogės iki Kužnicos. 1989 m. buvo paskutinis elektrifikacijos etapas buvusioje Sankt Peterburgo - Varšuvos linijoje: 3 kV pastovia srove elektrifikuotas ruožas nuo Kužnicos iki Gardino (tik 1435 mm vežės kelias).

2013-2016 m. buvusio Sankt Peterburgo - Varšuvos geležinkelio ruožas Kazlų Rūda - Kaunas tapo geležinkelio Rail Baltica linijos dalimi, o 2019-2021 m. jos dalimi tapo ir ruožas Kaunas - Palemonas. Rail Baltica linijos tiesimo metu lygiagrečiai rusiškos vėžės keliams nutiestas standartinės (1435 mm) vėžės kelias.

Stotys

Pavadinimas	Atstumas nuo Peterburgo (varstai)	Atidarymo metai	Klasė	Pastabos
Sankt Peterburgas (Санкт-Петербург)	0	1853 m.	aukščiausia	Sankt Peterburgo Varšuvos stotis. Jungtis su Peterhofo stotimi (dabar Baltijos stotis) ir kitomis stotimis. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Petrogrado Varšuvos stotis, 1924-1991 m. Leningrado Varšuvos stotis. 2001 m. uždaryta, buvusioje stotyje veikė geležinkelio technikos muziejus ir prekybos centras. 2016 m. muziejus iškeltas, o kelyno vieta užstatyta daugiabučiais namais. Dabar stoties pastate veikia prekybos centras.
Aleksandrovskaja (Александровская)	21	1853 m.	III	Atidarius geležinkelį stotis vadinosi Carskoje Selo. 1895 m. atšaka iki specialiai carui skirto paviljono.
Gatčina (Гатчина)	42	1853 m.	II	1870 m, jungtis su Baltijos geležinkeliu (linija Tosna - Revelis (dabar Talinas)).
Suida (Суйда)	51
Siverskaja (Сиверская)	63
Divenskaja (Дивенская)	80
Mšinskaja (Мшинская)	99
Preobraženskaja (Преображенская)	116			nuo 1919 m. Tolmačiovas
Luga (Луга)	129	1857 m.	II	1916 m. atšaka į Naugardą
Serebrianka (Серебрянка)	150	1859 m.
Pliusa (Плюсса)	171	1859 m.
Belaja (Белая)	193	1859 m.		Nuo 1905 m. Strugai-Belaja, nuo 1919 m. Strugai Krasnyje
Novoselje (Новоселье)	213	1859 m.
Torošinas (Торошино)	238	1859 m.
Pskovas (Псков)	257	1859 m.	I	1889 m. įrengtos atšakos į Rygą, Polocką ir Narvą
Čerskaja (Черская)	281	1860 m.		Anksčiau vadinosi Orlinskaja, Orlai
Ostrovas (Остров)	306	1860 m.
Fedosinas (Федосино)	316			Dabar Briančianinovo
Žogovas (Жогово)	331	1860 m.		nuo 1921 m. Ritupė
Pytalovas (Пыталово)	345	1860 m.	III	1902 m. įrengtas siaurasis geležinkelis į Sitą, 1916 m. pailgintas iki Ierikių. Tarpukaryje vadinosi Jaunlatgalė, Abrenė.
Pundurai (Пондеры)	359	1860 m.
Karsava (Корсовка)	376	1860 m.		Latvijos pasienio stotis.
Mežvidai (Ивановка)	392	1860 m.		Iš pradžių vadinosi Ivanovskaja
Rėzeknė (Режица)	417	1860 m.		1901 m. įrengta jungtis su Ventspilio–Maskvos geležinkeliu
Malta (Антонополь)	435	1860 m.
Agluona (Рушоны)	460	1860 m.
Viškai (Вышки)	473	1860 m.		iki 1894 m. Dubna (Дубно)
Daugpilis (Dvinskas, Двинск)	497	1860 m.	I	1861 m. įrengta jungtis su Rygos–Daugpilio geležinkeliu[6], vėliau su Rygos–Oriolo geležinkeliu; iki 1893 m. Dinaburgas (Динабург). Pirmoji Sankt Peterburgo - Varšuvos geležinkelio stotis buvo įrengta ne magistralinėje linijoje, bet atšakoje, jungiančioje tą liniją su Rygos - Oriolo linijos stotimi (dabartine Daugpilio stotimi). Pastačius naują stotį magistralinėje linijoje, pirmoji stotis tapo prekių stotimi. Dabar pirmosios stoties vieta patenka į lokomotyvų remonto depo teritoriją; pastatai neišliko. Stotis magistralinėje linijoje buvo sugriauta Antrojo pasaulinio karo metu ir pokaryje panaikinta. Dabar buvusio stoties pastato vietoje yra geležinkelio viadukas per Latgalės gatvę. Dabartinė Daugpilio stotis yra Rygos–Oriolo geležinkelio stotis. Sankt Peterburgo - Varšuvos geležinkelio stotis magistralinėje linijoje tarpukaryje vadinosi Daugpilis-II.
Gryva (Калкуны)	502	1862 m.	III	1873 m. įrengta atšaka į Radviliškį, kur sujungta su Liepojos–Romnų geležinkeliu.
Turmantas (Турмонт)	520	1862 m.		Pradžioje vadinosi Novo Aleksandrovsku.
Dūkštas (Дукшты)	540	1862 m.		1916 m. įrengta karinio siaurojo geležinkelio atšaka, pokaryje tapusi linija į Drują. Išardyta 197x.
Ignalina (Игналино)	563	1862 m.		Pirmojo pasaulinio karo metais veikė siaurasis geležinkelis.
Švenčionėliai (Новые Свенцяны)	585	1862 m.	III	1895 m. įrengtas siaurasis geležinkelis į Pastovį, 1901 m. - į Panevėžį. Tarybiniais metais linija į Pastovį išardyta, siaurojo geležinkelio linija iki Utenos pakeista plačiąja.
Pabradė (Подбродзе)	610	1862 m.		1916 m. įrengta geležinkelio atšaka į Lentupį. 2003 m. linija išardyta.
Bezdonys (Безданы)	634	1862 m.
Naujoji Vilnia (Вилейка, vėliau Ново-Вилейск)	649	1873 m.	II	1873 m. nutiestas Liepojos–Romnų geležinkelis
Vilnius (Вильна)	658	1862 m.	I	1884 m. nutiesta linija į Baranovičius per Lydą
Lentvaris (Ландварово)	675	1862 m.		1862 m. nutiesta linija į Virbalį, Eitkūnus
Rūdiškės (Рудзишки)	693	1862 m.
Valkininkai (Олькеники)	712	1862 m.
Varėna (Ораны)	732	1862 m.	III	1895 m. nutiesta atšaka į Alytų. Išardyta 1927 m.
Marcinkonys (Марцинканцы)	752	1862 m.	III	1915 m. įrengta siaurojo geležinkelio atšaka į Motylius. Išardyta 195X m. Geležinkelio linija nuo Marcinkonių iki sienos su Baltarusija nenaudojama.
Pariečė (Поречье)	775	1862 m.		Iki Pirmojo pasaulinio karo kurį laiką vadinosi Druzgenikais. Pirmojo pasaulinio karo metais ir po jo veikė siaurojo geležinkelio linija nuo stoties į miškus vakarinėje Pariečės miestelio pusėje. 1934 m. įrengta atšaka į Druskininkus. Lietuvos teritorijoje išardyta, Baltarusijos teritorijoje veikia.
Zelinskaja (Зелинская)	793		V	Vėliau Zelinskaja-Bogouševa. Tarpukaryje Zieliona, dabar Boguševka.
Gardinas (Гродно)	804	1862 m.		1907 m. įrengta linija į Mastus
Lososna (Лососна)	809	1906 m.		Linijos į Suvalkus dalis iki Kamienos Novos likviduota po Antrojo pasaulinio karo. Dabar nuo Lososnos stoties buvusio geležinkelio vietoje kelių kilometrų privažiuojamasis kelias.
Kužnica (Кузница)	829	1862 m.		Dabar vadinasi Kužnica Bialostocka. Lenkijos pasienio stotis.
Sokulka (Соколка)	844	1862 m.		XX a. septintajame dešimtmetyje įrengta atšaka į Suvalkus vietoje senosios linijos Suvalkai–Lososna trasos nuo Kamienos Novos stoties
Čarna Bialostocka (Чёрная-Весь)	862	1862 m.
Balstogė (Белосток)	882	1862 m.	II	1872 m. nutiesta linija į Grajevą, Baranovičius
Lapiai (Лапы)	904	1862 m.		1893 m. įrengta jungtis su Pavyslio geležinkeliu
Šepetovas (Щепетово)	929	1862 m.		Iš pradžių Srednica, paskui Ščepetovas
Čiževas (Чижов)	944	1862 m.
Malkinia (Малкин)	967	1862 m.		1887 m. įrengta jungtis su Pavyslio geležinkeliu
Sadovnė Vengrovskė (Зеленец)	980	1872 m.
Lochovas (Лохов)	994	1862 m.
Tluščas (Тлущ)	1013	1862 m.		Linijos į Ostrolenką, Minską Mazoviecką ir linija į Legionovą
Volominas (Воложин)	1028	1862 m.		Iš pradžių Voložinas, vėliau Volominas
Markos (Марки)	1043	1867 m.		Prekių stotis; jungtys su Varšuvos - Vienos, Pavyslio geležinkeliais. Siaurasis geležinkelis į Radzyminą. Dabartinis pavadinimas Varšuva Vilenska Markos.
Varšuva (Варшава)	1046	1862 m.	aukščiausia	Varšuvos Peterburgo stotis. Stoties pastatas sugriautas 1915 m. Vėliau naudoti laikini pastatai. Dabartinė stotis įrengta prekybos centro pastate. Nuo 1918 m. Varšuva Vilenska.

Linijos Lentvaris - Kaunas - Virbalis - Eitkūnai stotys

Pavadinimas	Atstumas nuo Lentvario/Peterburgo (varstai)	Atidarymo metai	Klasė	Pastabos
Lentvaris (Ландварово)	0/675	1861	II	Jungtis su pagrindine geležinkelio Sankt Peterburgas - Varšuva linija.
Vievis (Евье)		1861	IV	Nuo XIX a. pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo vadinosi Anastasjevskaja.
Žasliai (Жосли)		1861	IV
Kaišiadorys (Кошедары)	46/719	1871		Stotis pastatyta nutiesus Liepojos - Kaišiadorių (vėliau Liepojos - Romnų) geležinkelį.
Pravieniškės (Провенишки)		1861	IV
Kaunas (Ковно)	80/755	1861	I	Kauno karinis geležinkelis su atskira stotimi. Kauno tunelio apylanka.
Mauručiai (Мавруци)		1861	IV	Atšaka iki Aleksoto Pirmojo pasaulinio karo metais.
Kazlų Rūda (Козлова-Руда)	115	1861	IV	1922 m. nutiestas Kazlų Rūdos - Šeštokų geležinkelis. 1916-197Х m. veikė siaurasis geležinkelis.
Pilviškiai (Пильвишки)		1861	IV	Pirmojo pasaulinio karo metais veikė siaurasis geležinkelis.
Vilkaviškis (Вильковишки)		1861	IV	Pirmojo pasaulinio karo metais ir po jo veikė siaurasis geležinkelis (arklių trauka) į Vilkaviškio miestą.
Virbalis (Вержболово)	161/835	1861	aukščiausia	Rusijos imperijos pasienio stotis. Tarpukaryje - Lietuvos pasienio stotis, 1940.07-1941.06 - TSRS pasienio stotis. Po Antrojo pasaulinio karo - Kybartai. Dabar Lietuvos pasienio stotis.
Eitkūnai (Eydkuhnen)	162	1860		Vokietijos imperijos pasienio stotis. Po Antrojo pasaulinio karo likviduota. Atstatyta 2017 m. Dabartinis pavadinimas - Černyševskojė, Rusijos Federacijos pasienio stotis.

Stotys Lietuvoje

Tik nutiesus Peterburgo–Varšuvos geležinkelį, dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo įrengtos šios stotys:^[7]

• aukščiausiosios klasės: Lentvario GS, Virbalio GS;
• I klasės: Kauno GS, Vilniaus GS;
• II klasės: Švenčionėlių GS;
• III klasės: Dūkšto GS, Kazlų Rūdos GS, Varėnos GS, Žaslių GS;
• IV klasės: Bezdonių GS, Ignalinos GS, Marcinkonių GS, Mauručių GS, Pabradės GS, Pilviškių GS, Rūdiškių GS, Turmanto GS, Valkininkų GS, Vievio GS, Vilkaviškio GS.

Vėliau, iki 1915 m. įrengtos stotys – Kaišiadorių GS, Naujosios Vilnios GS.

Taip pat skaitykite

• Istorinis kelias Sankt Peterburgas–Varšuva

Nuorodos

• Lietuvos geležinkeliui − 150 metų Archyvuota kopija 2015-11-19 iš Wayback Machine projekto.

Šaltiniai

1. A. H. Kirkor. Przewodnik: Wilno i koleje żelazne z Wilna do Petersburga i Rygi oraz do granic na Kowno i Warszawę - Wilno, 1862 r.; S. 1
2. Зензинов Н.А., Рыжак С.А. Выдающиеся инженеры и ученые железнодорожного транспорта. – Maskva, 1990. // psl. 42
3. Железнодорожный транспорт. Энциклопедия. – Maskva, 1994. // psl. 94
4. LVIA. F.378m b.s. 1859 m. B.62. L.1–2
5. Lietuvos geležinkeliai: nepriklausomo darbo dešimtmetis (1991–2001). – Vilnius, LG Leidybos centras, 2001. // psl. 8
6. РГИА, ф. 219, оп. 1/4, д. 6510. «О соединении Рижско-Динабургской жел. дороги с Варшавскою».
7. Gerasimas Kosakovskis. Lietuvos geležinkeliai (Г. И. Косаковский, Железные дороги Литвы). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 44