Porijų šv. Augustino koplyčia – kapinių koplyčia, esanti šalia Porijų kaimo, Pasvalio rajone, apie 7 km į vakarus nuo Daujėnų. Koplyčia veikianti, prižiūrima. Stūkso nuošalioje vietoje, į pietvakarius nuo Porijų kaimo, šiaurinėje jį beveik siekiančios Žaliosios girios atšakoje. Koplyčią supa nedidelės kaimo kapinaitės. Nuo gyvenvietės pasiekiama vykstant pietų kryptimi lauko keliuku link Balčiškių.
Priklauso Daujėnų Švč. Jėzaus Vardo parapijai.[1] Šioje koplyčioje vyksta tradiciniai Šv. Augustino atlaidai. Jų metu altoriuje pakabinamas šv. Augustino paveikslas (saugumo sumetimais koplyčioje nepaliekamas). 2014 m. per Vėlines mišias laikė iš šio krašto kilęs vyskupas emeritas Jonas Kauneckas.
Koplyčia yra klasicizmo stiliaus tradicijų paveiktas, bet ir savitų bruožų turintis XIX a. (galbūt antrosios pusės) liaudiškos medinės sakralinės architektūros pavyzdys. Koplyčią atnaujino ir sutvarkė vietos bendruomenė pirmaisiais Atgimimo metais: pakeitė stogą (buvo šiaudinis), sutvirtino medines konstrukcijas ir pamatus, apkalė naujomis lentomis, išdažė.
Koplyčioje yra buvę vertingų dailės kūrinių: paveikslai „Šv. Augustinas ir šv. Kotryna" (XIX a. pradžia) ir „Šventoji šeima" (XIX a.).[2], altorėlis su Marijos Maloningosios ir Nazaretiečio paveikslu (buvęs kodas DV1939, 9937).[3]
InterjerasKoplyčios priekisSavita dvisienė apsidėVienišas kryžius neužlaidotų kapinių dalyje
Istorija
Koplyčios titulas
Koplyčia turi turtingą istoriją, susijusią su jos titulo ir pamaldumo tradicijų permainomis, Nėra žinoma, kada iškilo dabartinis koplyčios pastatas. 1761 m. įkurta ir tais metais pašventinta medinė Vabalninko parapijos Porijų Šv. Kotrynos kapinių koplyčia XIX a. buvo perstatyta ir pakeitė titulą, o 1923 m. buvo priskirta Daujėnų parapijai, kurioje tebėra iki šiol. Dabartinė Porijų šv. Augustino koplyčia pastatyta po 1820 m.[4]
Apie koplyčią, vietos gyventojų pastatytą 1736 m., jos pašventinimą šv. Augustino garbei pirmą kartą parašyta 1873 m. Telšių vyskupystės dokumentuose (ir kartojama beveik iki Pirmojo pasaulinio karo).[4] Kuo remiantis skelbta įkūrimo data 1736 m., duomenų nėra. Galimai tuomet buvo įsteigtos Porijų kapinės. Kituose šaltiniuose minima vėlesnė data ir kitoks koplyčios titulas. 1744 m. Vabalninko parapijos aprašyme nevardijama jokia filija ar koplyčia. Tačiau 1782 m. Vabalninko bažnyčios dekano vizitacijos akte aprašyta net 12 šios parapijos koplyčių ir įvardyti jų titulai, Porijų – šv. Kotrynos.[4] Nurodoma, kad visos šios koplyčios pastatytos kapinėse, kiekvienoje iš jų yra mišioms laikyti tinkamas altorius, du langai ir signatūrinio varpo bokštelis. Pamaldos koplyčiose laikomos už mirusiųjų sielas (Visų šventųjų dieną ir laidotuvių progomis) ir per titulines šventes.
Porijų koplyčia nuo įkūrimo XVIII a. iki pat 1923 m., kai ji atiteko naujai įkurtai Daujėnų parapijai, priklausė Vabalninko parapijai. Dalis Porijų kaimo iki priskyrimo Daujėnų klebono žiniai priklausė Pumpėnų parapijai.
1820 m. šios bažnyčios generalinės vizitacijos akte rašoma, kad Porijų koplyčia medinė, 3x2 sieksnių dydžio, šiaudiniu stogu ir geležiniu kryžiumi. Jos viduje esama medinių grindų ir lubų, altoriaus su šv. Kotrynos paveikslu, signatūrinio ir altoriaus varpelių. 1761 m. Porijų koplyčią pašventino kunigas Jonas Plutas. Tad nedidelė medinė šv. Kotrynos koplyčia, 1761 m. jau tikrai stovėjusi Porijų kapinėse,[4] iškilo tais pačiais ar metais kitais anksčiau. Joje, kaip buvo įprasta kaimo kapinių šventovėse, melstasi už mirusiuosius ir minėta titulinės šventosios globėjos diena.
1873 m. koplyčia jau vadinta šv. Augustino titulu ir joje minėta šio šventojo diena.[4] Kada ji pakeitė senąją šv. Kotrynos šventę, nenustatyta, tačiau vienas iš koplyčioje buvusių paveikslų rodo, kad vienu metu Porijuose melstasi abiem šiems šventiesiems. 1964 m. paminklosaugos specialistai koplyčioje aptiko du primityviai aliejumi ant drobės tapytus apnykusius paveikslus: „Šv. Augustinas ir šv. Kotryna“ ir „Šv. Šeima“. Po pirmuoju paveikslu paliktas įrašas lenkų kalba: „Fundator. Augustyn Fiodorowicz 1830“ Išlikęs keliais dešimtmečiais vėlesnis koplyčios altoriaus paveikslas skirtas jau vien šv. Augustinui. XX a. viduryje Porijų šventovėje pamaldos vykdavę laidotuvių progomis, taip pat per šv. Augustino šventę ir Šeštines. Tarpukariu nutapytas Šv. Kazimiero paveikslas rodo, kad tuomet itin išaugęs pamaldumas šiam Lietuvos globėjui pasiekė ir Porijus. Tad, kaip buvo įprasta kaimo kapinių šventovėse, be mirusiesiems palydėti ir pagerbti skirtų mišių, Porijuose puoselėtas pamaldumas tituliniam, laiko būvyje pasikeitusiam šventajam. Melstasi Jėzui, Švč. Mergelei, o nuo XX a.– ir Lietuvos bei jos jaunimo globėjui.
Koplyčios tvarkymas
Dabartinė koplyčia ne kartą remontuota. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje stogas buvęs šiaudinis, vėliau, gal dar iki Antrojo pasaulinio karo, pastatas uždengtas malksnomis. Po karo, sovietmečiu, visos Lietuvos kapinių koplyčios buvo uždarytos. 1950 m. Porijų koplyčioje dar vykę mišios, o 1953 m. pamaldų jau nebebuvę. Kurį laiką šventovė stovėjusi neužrakinta, nykstanti, lankoma pašaliečių. Tačiau ilgamečio Daujėnų klebono (1977–2000) kun. Gaudento Ikamo pastangomis sovietmečiu, iki 1982 m., Porijų kapinės aptvertos nauja metaline tvora (anksčiau kapines supęs akmenų aptvaras), koplyčia suremontuota, uždengta šiferiu ir joje vėl atšvęsti šv. Augustino atlaidai. Tai buvo išskirtinis dalykas, nes tuomet tikintiesiems neveikiančių (neveikė visos, tik vienoje kitoje leista šarvoti mirusiuosius) koplyčių remontuoti nebuvo leidžiama, valdžios dėmesio tekdavo tik kai kurioms architektūros paminklais paskelbtoms koplyčioms. Atgimimo metais, 1989–1990-aisiais, vietos gyventojų suaukotomis lėšomis Porijų koplyčia vėl suremontuota. Vietoje senųjų langų sudėti nauji, padaryti Stepono Bernadicko, pakeista jau papuvusi lauko sienų apkala ir koplyčia nudažyta. Viduje paklotos naujos grindys, sienos ir lubos išmuštos presuotu kartonu ir išdekoruotos daujėniškių Povilo Gailiūno su žmona.
Priešais koplyčią plyti eglėmis gaubiama aikštė. Tai apie 1937 m. Porijų pradžios mokyklos mokinių talkos metu apsodinta, jau ir pašventinta, tačiau taip ir neužlaidota naujoji Porijų kapinių dalis. Jos pakraštyje vienišas rymo iš metalo lietas gebenėmis dekoruotas kryžius virš betoninio postamento. Senojoje kapinių dalyje laidota iki 1944 metų. Joje stovi akmeninių ir metalinių paminklų, seniausio jų data – 1879 m. Ankstesnių, veikiausiai medinių, nebelikę. Koplyčią supančiose kapinėse stovi keli tipiški XIX a. ketvirtojo ketvirčio granito kryžiai. XX a. pab. pastatytas metalinis paminklas trims kovotojams už Lietuvos laisvę.
Architektūra
Koplyčią supanti tvora – skersiniais sutvirtintos stačių strypų grotos su apskritimų juosta viršuje. Prieš koplyčią įrengti dvivėriai grotų vartai, įstatyti į medinius stulpus.
Koplyčia suręsta remiantis klasicizmo stiliaus sakralinės architektūros tradicija. Ją atitinka stačiakampis, trikampe zakristija papildytas koplyčios planas, klasicistinio portiko pavyzdžiu sukomponuotas fasadas ir pirminiai stačiakampiai langai. Nors šventovės stulpai ir pastogės skydas traktuoti liaudiškai ir praradę profesionaliajai klasicizmo architektūrai būdingas ypatybes ir detales, jie suteikia pastatui savitumo.
Kapinių ašyje iškilusi medinė Porijų koplyčia orientuota altoriumi į rytus. Tai 12,6x7,45 m stačiakampis pastatas, užbaigtas savita – dvisiene – apside, kurioje yra trikampė zakristija. Pagrindiniame fasade kyšo gana reto tipo portikas: keturi nevienodu žingsniu (vidurinis siauresnis) išdėlioti jo stulpai tesiekia durų viršų ir remia išorėn išsikišantį chorą, kurio siena sujungta su trikampe pastogės skydo plokštuma. Šį fasadą išskiria ir sudėtingesnė tūrių struktūra, ir nemažos gana puošnios durys, trys trikampiu išdėstyti langai bei bokštelis ant šelmens. Lauko durys vienvėrės, su dekoratyvia lentelių apkala. Pastogės skyde įrengtas taisyklingas aštuonkampis langelis, žemiau, ties choru, dvi taip pat aštuonkampės, tik gulsčios nedidelės angos. Šoninėse koplyčios sienose yra po du didelius gana aukštai įstatytus langus, o įstrižosiose zakristijos sienose – po mažesnį ir žemiau įdėtą langą. Jie visi stačiakampiai, bet su nukirstais viršutiniais kampais, tad tarsi gaubti. Dabartiniai koplyčios langai yra ankstesniųjų vietoje, bet jų forma pakeista – iki XX a. pabaigoje vykdyto remonto visi jie buvo stačiakampiai.
Koplyčios lauko sienos apkaltos gulsčiomis lentelėmis, tik fasadinė navos ir choro siena – stačiomis. Dabar koplyčia dengta šiferiu, kvadratinio plano bokštelis apkaltas skarda ir užbaigtas piramidiniu tos pat medžiagos stogu. Jo viršuje kyla medinė profiliuota
smailė su geležiniu liaudišku kryžiumi. Po šiferiu išlikę malksnų stogo fragmentų.
Koplyčios nava šviesi, erdvi, plati (800×675), užsibaigianti zakristiją atribojančia siena, prie kurios prigludęs vienintelis koplyčios altorius. Į dešinę nuo jo – atvira įėjimo į zakristiją arka, į kairę – aukštai iškirsta anga pamokslininkui, kuriam stovėti zakristijos pusėje sakyklą atstoja laiptai ir platforma.
Koplyčios interjero erdvės struktūra išlikusi autentiška. Pirminė, arba su senomis dalimis, negausi jos kuklių formų įranga: altorius, choras, sakykla, sieninė klausykla. Altorius turi senų (tabernakulis su pakopa, puskolonės su kapiteliais ir kolonų liemenys) ir XX a. atnaujinimų metu padarytų detalių. Jis įrengtas ant erdvios dviejų pakopų pakylos su nukirstais priekiniais kampais. Įprastą tūrinę mensą atstoja naujas lentynos pavidalo stalviršis, ant jo yra į pakopą gėlėms ir žvakidėms sustatyti įterpta kukli stačiakampė, karnizu teapdailinta tabernakulio spintelė.
Dailės vertybės negausios, kai kurios jų („Šv. Šeimos“ ir „Šv. Augustino ir šv. Kotrynos“ paveikslai) prarastos arba (procesijų altorėlis su Jėzaus Nazariečio ir Marijos Maloningosios paveikslais) saugomos kitur. Išlikę objektai (varpelis, du paveikslai, kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra, bokštelio kryžius, keli baldai) yra meno amatų, liaudies meistrų ir mėgėjų dailės kūrybos pavyzdžiai.
