Popiežius Steponas II (lot.Stephanus II (ar III); 714 m. Romoje – 757 m. balandžio 26 d. ten pat) – popiežius nuo 752 m. kovo 26 d. iki savo mirties 757 m. balandžio 26 d. Buvo popiežiaus Zacharijaus įpėdiniu po išrinktojo popiežiaus Stepono (kartais vadinamo taip pat Steponu II), kuris mirė po trijų dienų taip ir neįšventintas į vyskupus. Dvasininkas Steponas nelaikytas popiežiumi, jo įpėdinių vardai buvo numeruojami II-IX.
Stepono II valdymas žymi istorinį bizantiškosios ir frankiškiškosios popiežysčių skirtumą.
751 m. langobardų karalius Aistulfas užkariavo Ravenos egzarchatą ir atkreipė dėmesį į Romos hercogystę.[1]VIII a. viduryje santykiai tarp popiežių ir Rytų Romos imperatorių buvo įtempti dėl Isaurų dinastijos paramos Bizantijos ikonoklazmui. Išlaikyti politinę Romos kontrolę tapo sunku, jos saugumui grėsė langobardų užpuolimas. Steponas II keliavo į Paryžių ieškoti pagalbos pas pirmąjį Karolingų dinastijos frankų karalių Pipiną Trumpąjį. Nors frankų kilmingieji pritarė karinei kampanijai Lombardijoje, bet Pipinas pareiškė savo kainą. Popiežius konsekravo Pipiną antrą kartą dosnioje ceremonijoje Sen Deni vienuolyno bazilikoje, dar ir tituluodamas jį „romėnų patricijumi“ – pirmą kartą popiežiaus civilių valdovų karūnacijų istorijoje. Pipinas sumušė langobardus, užėmė šiaurinę Italiją, bei įteikė popiežiui dovaną - teritorijas, anksčiau priklausiusias Ravenos egzarchatui. Praktiškai tai lėmė Popiežiaus srities įkūrimą. Vadinamąją „Pipino dovaną“ 756 m. patvirtino Pipinas, o jo sūnus Karolis Didysis tėvo dovaną patvirtino 774 m.[2]
