Šis straipsnis apie Popiežių Leoną I. Apie kitus popiežius vardu Leonas skaitykite straipsnyje Popiežius Leonas. Apie kitas žodžio Leonas reikšmes skaitykite straipsnyje Leonas.
Apie 422–432 m. arkidiakonas Romoje. Jo pontifikato metu žlungančią Vakarų Romos imperiją siaubė barbarai, todėl Leonas I reiškėsi ne tik kaip Bažnyčios, bet ir kaip valstybės vadovas – 452 m. derėjosi su hunų, 455 m. – su vandalų vadais, kad šie nežudytų žmonių ir nedegintų Romos.
Bažnyčios reikaluose pasižymėjo kaip ortodoksijos saugotojas ir Apaštalų Sosto teisių gynėjas. Kovojo su erezijomis ir jų skleidėjais monofizitais, pelagijonais, Manio, Prisciliano sekėjais. Gynė Romos bažnyčios viršenybę Aleksandrijos ir Antiochijos bažnyčių atžvilgiu, stiprino Romos bažnyčios įtaką Afrikoje, Galijoje ir Ilyrijoje. Siekdamas išsaugoti Bažnyčios vienybę jis nusileido Aleksandrijos bažnyčiai dėl Velykų datos apskaičiavimo.
Atskleisdamas monofizitų klaidingus teiginius aiškiai pasisakė už dvi Jėzaus Kristaus prigimtis viename asmenyje. Pabrėžė, kad abiejų prigimčių savybės, sujungtos viename asmenyje, liko nesumaišytos, bet vienijamos vieno dieviškojo asmens. Jo kristologinis mokymas išplaukė iš soteriologijos supratimo – kad išgelbėtų žmoniją, Jėzus privalėjo būti ir Dievu, ir žmogumi. Savo mokymą išdėstė laiške vyskupui Flavianui [1]Chalkedono susirinkimas451 m.) priėmė Leono I Didžiojo koncepciją, ją dogmatizavo ir galutinai pasmerkė monofizitus.
Skelbė Romos vyskupo viršenybę kitų vyskupų atžvilgiu. Pabrėžė popiežiaus išskirtinumą, teigė, kad jis nėra pirmas tarp lygių, bet turi aiškią jurisdikcijos pirmenybę ir teikia įgaliojimus kitiems vyskupams. Teologiškai pagrindė popiežiaus atsakomybę už visą Bažnyčią. Jėzaus Kristaus valia tarėsi esąs apaštalo Petro įpėdinis, turintis valdžios pilnatvę, kurią Jėzus Kristus suteikė apaštalui Petrui.[2] Paveiktas Eusebijo Cezarėjiečio politinės teologijos idėjų teigė, kad valstybė privalo globoti ir ginti tikėjimą nuo eretikų, padėti išlaikyti bažnytinę drausmę, todėl pavedė imperatoriui šaukti visuotinius bažnyčios susirinkimus ir organizuoti sinodus. [3]
Bibliografija
Leonas I Didysis parašė liturginių tekstų:
S. Leonis Magni. Romanipontificis sermones selecti, 96 pamokslų rinkinys, 1871 m.;
Sancti Leonis Magni papae primi opera omnia, epistolis triginta, tribusque de gratia Christi opusculis auctiora, 173 laiškai, 1748 m.
Literatūra
De Saint–Chėron Hist. du Pontificat de Saint–Lėon le Grand Paris 1845;
P. Kuhn Die Christologie Leos 1. des Grossen Wurtzburg 1894;
W. J. Halliwell The Style of Pope St. L the Great Washington 1939.
↑Algirdas Jurevičius. Leonas I Didysis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 11 psl.
