Platonas (gr.Πλάτων; Platonas yra pravardė, reiškia „platus, plačiapetis“, tikrasis vardas – Aristoklas, gr.Αριστοκλής422-347 m. pr. m. e.) – graikų filosofas, gyvenęs Atėnuose. Platonas sukūrė savo filosofinę sistemą, vadinamą platonizmu ir Akademiją. pirmąją aukštojo mokslo įstaigą Europos žemyne.
Manoma, kad Platono filosofijai didžiausią įtaką buvo padaręs Sokratas, taip pat ikisokratikaiPitagoras, Herakleitas ir Parmenidas. Kita vertus, išliko mažai jo pirmtakų darbų, o didžioji dalis to, ką šiandien žinome apie šias asmenybes, yra dėka paties Platono kūrinių. Skirtingai nuo beveik visų jo amžininkų, manoma, kad visi Platono darbai yra išlikę nepakeisti.[5] Nors Platono žinomumas ir skaitomumas svyravo priklausomai nuo laikotarpio, Platono kūriniai buvo nuolat skaitomi ir tyrinėjami.[6]
Biografija
Apie ankstyvą Platono gyvenimą ir išsilavinimą žinoma mažai. Platonas gimė įtakingoje aristokratų šeimoje. Pagal ginčijamą tradiciją, kurią minėjo doksografas Diogenas Laercijus, Platono tėvas Aristonas buvo kilęs iš Atėnų karaliaus Kodro ir Mesėnes karaliaus Melanto giminės.[7] Remiantis senovės graikų tradicijomis, tikėta, kad Kodras buvo kilęs iš mitologinės dievybės Poseidono.[8][9] Platono motina buvo Periktionė. Jos giminė didžiavosi turinti ryšių su garsiu Atėnų įstatymų leidėju ir poetu lyriku Solonu, vienu iš septynių išminčių, panaikinusių Drako įstatymus (išskyrus mirties bausmę už žmogžudystę).[9] Periktionė buvo valstybės veikėjo Charmido sesuo ir Kritijo, vieno iš trisdešimties tironų, trumpai valdžiusių oligarchinio režimo metu Peloponeso karo pabaigoje, dukterėčia.[10]
Tikslus Platono gimimo laikas ir vieta nežinomi. Remdamiesi senovės šaltiniais, dauguma šiuolaikinių mokslininkų mano, kad jis gimė Atėnuose arba Eginoje tarp 429 ir 423 m. pr. m. e., neilgai trukus nuo Peloponeso karo pradžios.[11] Tradicinė Platono gimimo data per 87-ąją arba 88-ąją olimpiadą, 428 arba 427 m. pr. m. e., yra pagrįsta abejotina Diogeno Laercijaus interpretacija, anot kurios: „Kai [Sokrato] nebeliko, [Platonas] prisijungė prie Kratilo, Herakleito ir Hermogeno, priklausiusių Parmenido filosofinei mokyklai. Tada, būdamas dvidešimt aštuonerių, Hermodoras sako: [Platonas] nuvyko pas Euklidą Megarietį." Tačiau, Debros Neils teigimu, tekste nėra teigiama, kad Platonas į Megarą išvyko iš karto po to, kai prisijungė prie Kratilo ir Hermogeno.[12] Septintajame laiške Platonas pažymi, kad jo pilnametystė sutapo su trisdešimties tironų įvykdytu valdžios perėmimu: „Tačiau į politinę areną bandantis patekti jaunesnis nei dvidešimties metų jaunuolis būdavo išjuokdamas“. Dėl to Neils Platono gimimą datuoja 424/423 m. pr. m. e.[13]
Anot Neanteso, Platonas buvo šešeriais metais jaunesnis už Izokratą, todėl gimė tais pačiais metais, kuomet mirė žymus Atėnų valstybės veikėjas Periklis (429 m. pr. m. e.)[14] Džonatanas Barnsas 428 m. pr. m. e. laiko Platono gimimo metais.[15][16]}} Gramatikas Apolodoras Atėnietis savo kronikose teigia, kad Platonas gimė 88-osios olimpiados metu.[11] Tiek Suda, tiek seras Tomas Braunas taip pat teigė Platoną gimus per 88-ąją olimpiadą.[17][18] Kita legenda byloja, kad Platonui būnant kūdikiui, jam miegant ant jo lūpų apsigyveno bitės – pranašystė apie stiliaus "saldumą", kuriuo jis vėliau filosofuos.[19]
Platono tėvai Aristonas ir Periktionė buvo susilaukę keturių vaikų: Platono, dviejų sūnų Adeimanto ir Glaukono bei dukros Potonės, Speusipo, perėmusio Platono akademiją po Platono mirties, motinos.[10] Broliai Adeimantas ir Glaukonas „Valstybėje“ minimi kaip Aristono sūnūs,[20] todėl tikėtina, kad jie buvo Platono broliai, nors yra teigiančių, kad jie galėję būti dėdės. Manoma, kad Ksenofontas akivaizdžiai suklydo nurodydamas Glaukoną buvus gerokai jaunesnį už Platoną.[21]
Aristonas mirė dar Platonui esant vaikui, nors tiksliai nustatyti jo mirties metus sunku.[22] Našle tapusi Periktionė susituokė su Pirilampiu, savo paties dėde,[23] kelis kartus ėjusiu pasiuntinio Persijos dvare pareigas ir buvusiu Periklio, Atėnų demokratinės frakcijos vadovo, draugu.[24] Pirilampis iš ankstesnės santuokos buvo susilaukęs sūnaus Demuso, garsėjusiu savo dailumu.[25] Periktionė Pirilampui pagimdė antrąjį jo sūnų Antifoną, Platono netikrą brolį ir Platono veikalo Parmenide veikėją.[26]
Senovės šaltiniai Platoną vaikystėje apibūdina kaip gabų, bet kuklų berniuką, kuriam puikiai sekėsi mokslai. Apulėjus rašė, kad Speusipas gyrė Platono mąstymo greitumą ir kuklumą vaikystėje bei „pirmuosius jo jaunystės [mokslo] vaisius, persmelktus sunkaus darbo ir meilės mokslui“.[27] Jo tėvas prisidėjo kuo begalėdamas, kad jo sūnus gautų gerą išsilavinimą, todėl Platonas turėjo būti mokomas gramatikos, muzikos ir gimnastikos žymiausių to meto mokytojų.[28] Platonas daug kartų kreipiasi į Damoną „Valstybėje“.[28] Platonas buvo imtynininkas. Dikaarchas net teigė, kad Platonas imtyniavo Istmijos žaidynėse.[29] Platonas taip pat buvo klausęs filosofijos kursų; prieš sutikdamas Sokratą jau buvo susipažinęs su Kratilo filosofija ir Heraklito doktrinomis.[30]
Platonas buvo santūrus ir savo filosofiniuose veikaluose į dialogus kaip veikėjus įtraukdavo ne save, o dažniausiai savo iškilius giminaičius arba bent jau pakankamai detaliai paminėdavo. Be Adeimanto ir Glaukono, veikiančių veikale „Valstybė“ sukūrė Charmideso vardu pavadintą dialogą. Taip pat Kritijas kalba tiek veikaluose Charmides, tiek Protagoras.[31] Šie ir kiti pavyzdžiai rodo, kad Platonas didžiavosi savo gimine, ir leidžia atkurti Platono giminės medį. Pasak Biurnė, „ Charmides pradžios scena yra visos [giminės] ryšio šlovinimas<...> Platono dialogai sukurti ne tik Sokratui, bet ir laimingesnėms jo paties giminės dienoms atminti.“[32]
Tai, kad filosofas sulaukęs brandaus amžiaus save vadino Platonu, neginčijama, tačiau šio vardo kilmė lieka iki galo neišaiškinta. Platonas yra slapyvardis, kilęs iš būdvardžio platýs (πλατύς), reiškiančio „platus“. Nors Platonas buvo gana dažnas vardas (vien Atėnuose žinomas 31 atvejis),[33] tarp žinomų Platono giminės narių šis vardas nesutinkamas.[34] Diogenas Laercijus tai aiškina ttuo, kad Platono imtynių treneris Aristonas iš Argoso jį vadinęs „plačiuoju“ dėl krūtinės ir pečių arba kad Platonas gavo tokį vardą dėl iškalbos arba plačios kaktos.[35][36] Agituodamas už taupaus gyvenimo dorybesSeneka užsiima ir Platono vardo reikšmės aiškinimu: „Pats vardas jam buvo suteiktas dėl plačios krūtinės“.[37]
Tikrasis jo vardas tariamai buvo Aristoklis ( Ἀριστοκλῆς ), reiškiantis „geriausios reputacijos“. Pasak Diogeno Laercijaus, jis buvo pavadintas savo senelio vardu, kas buvo įprasta tarp atėniškių.[38] Tačiau yra tik vienas Aristoklio, ankstyvojo Atėnų archono, užrašas 605–4 m. pr. m. e. Nėra jokių įrašų apie liniją nuo Aristoklio iki Platono tėvo Aristono. Yra mokslininkų, manančiu, kad Aristoklio vardas Platonui buvo išgalvotas daug vėliau.[39] Tačiau kitos nuomonės besilaikantys mokslininkai teigia, kad „yra rimta priežastis neatmesti [prielaidos, kad Aristoklis buvo Platono vardas], kaip kad rašė Platono biografai“, pažbrėždami, kad ši versija yra itin paplitusi iki mūsų laikų išlikusiuose šaltiniuose.[34]
Dialoguose derindamas nuomones, stengėsi atskleisti filosofijos sąvokas. Šį iš Sokrato perimtą metodą (Platonas vadino jį dialektika) grindė tikrovės idealistine samprata, kurios branduolį sudaro vadinamoji idėjų teorija. Platonas, kaip ir Sokratas, manė, kad sąvokose slypi tikras, besąlygiškas žinojimas, kurio turiniui būdinga bendrumas, vientisumas, pastovumas. Kadangi šios žinojimo ypatybės nesutampa su juntamosios tikrovės (t. y., konkrečių, individualių, laikinų daiktų) turiniu, Platonas darė išvadą, kad tikroji būtis esanti ne toji tikrovė, o idėjų būtis. Ji egzistuojanti kaip objektyvus mintimi suvokiamų bendrybių atitikmuo ir, būdama savarankiška juntamosios tikrovės atžvilgiu, atliekanti konstruktyvaus daiktų modelio (principo) funkciją. Gėrio idėjai Platono filosofijoje tenka absoliutaus principo vaidmuo. Idėjų teorijoje iškelta būties nejuntamumo prielaida tapo metodologiniu klasikinio idealizmo principu. Juo remiantis, tikrovė traktuojama kaip susidedanti iš juntamojo pavidalo ir tikrosios prigimties.
Tikrovės sudvejinimo metodologija sąlygojo racionalistinį, aprioristinį Platono gnoseologijos pobūdį. Platonas skyrė jutiminiu pagrindu susidarančias atsitiktines nuomones apie daiktus ir tikrovės esmės (idėjų) pažinimą protu ir juos vieną nuo kito atribojo. Aiškindamas proto veiklą, rėmėsi gryno sielos dvasiškumo prielaida. Todėl pažintinę žmogaus proto galią siejo su sielos savybe suvokti idėjų pasaulį nepriklausomai nuo žmogaus, jam dar negimus. To patyrimo „prisiminimas“ diskursyvinio ir intuityvaus proto pastangomis ir vedąs į tikrąjį žinojimą. Žinojimas visada reikalaująs didelių pastangų ir esąs prieinamas tik filosofijai, naudojančiai dialektiką, iš dalies – matematikai.
Pažinimą Platonas laikė tik vienu sudėtingos žmogaus prigimties aspektų, siejo su neracionaliais sielos polinkiais (impulsyvumu, geidžiančiuoju) ir teikė etinę prasmę; protingasis pradas esąs lemiama visų sielos polinkių harmonijos, kartu ir gyvenimo pilnatvės sąlyga. Harmonija Platonui buvo gėris, teisingumo išraiška ne tik vidiniame, bet ir socialiniame gyvenime, kurio idealą jis vaizdavo valstybės utopijoje. Ideali valstybė turinti siekti teisingumo, vadovaudamasi visiems bendru tikslu ir pajungdama jam asmeninius interesus. Individas esąs tik visuomenės organizmo dalis, privalanti atlikti griežtai apibrėžtą funkciją. Platonas išskiria socialinius luomus: gamintojų, gynėjų ir valdovų-filosofų. Valdovai turėtų pasižymėti išmintimi, sargybiniai – narsa, gamintojai – produktyvumu (polinkiu darbui). Šie socialiniai sluoksniai atitinka sielos struktūrinę hierarchiją ir šia prasme yra objektyvaus pobūdžio.
Platonas – objektyviojo idealizmo pradininkas. Sokrato mokinys, rėmęsis taip pat pitagorininkų Parmenido, Herakleito filosofija. Būdamas 40 metų Atėnuose įkūrė filosofijos mokyklą, vadinamąją Platono akademiją. Parašė apie 30 filosofinių dialogų. Chronologiškai Platono dialogai skirstomi į ankstyvuosius (sokratiškuosius), vidurinio laikotarpio (brandžiuosius) ir vėlyvuosius.[40] Žymiausias jo mokinys — Aristotelis.
Palikimas ir įtaka
Žymiausi meno kūriniai, kuriuose vaizduojamas Platonas ir jo aplinka - I a. pr. m. e.- I m. e. m. datuojama freska Siminio Stefano viloje Pompėjoje, Rafaelio freską „Atėnų mokykla“. Platonas aprašytas XV a. Niurnbergo kronikoje.
Platono idėjos buvo dažnai lyginamos su jo žymiausio mokinio Aristotelio mintimis, tačiau Viduramžiais Vakarų Europoje Platonas buvo primirštas ir buvo Aristotelio, vadinto Filosofu, šešėlyje. Kita vertus, susidomėjimas Platono filosofija nenuslūgo Bizantijos imperijoje, kalifatuose per islamo aukso amžių ir Ispanijoje per žydų aukso amžių.
Vienintelis Vakaruose žinomas Platono kūrinys buvo „Timajas“, kol po Konstantinopolio žlugimo1453 m. pradėti versti kiti Platono kūriniai.[41] Platono raštus originalo kalba Europai pristatė graikų mokslininkas Gemistas Pletonas. Manoma, kad Pletonas perdavė „Dialogų" kopiją italų valstybės veikėjui Kozimui de Medičiui, kai 1438 m. Feraros susirinkimo, skirto suvienyti graikų ir lotynų bažnyčias ir dėl maro perkelto į Florenciją, metu, Pletonas skaitė paskaitą apie Platoną ir Platono santykį su Aristoteliu, taip sudomindamas Kozimą.[42] Kozimas savo ruožtu Marsilijui Fičinui pavedė išversti į lotynų kalbą Platono tekstus. Ankstyvosios islamo eros metu persų, arabų ir žydų mokslininkai išvertė daug Platono į arabų kalbą ir rašė Platono, Aristotelio ir kitų platonistų filosofų kūrinių komentarus bei interpretacijas (žymiausi — Al-Kindis, Al-Farabis, Avicena, Averojus, Hunainas ibn Išakas). Platoną taip pat mini žydų filosofas ir Talmudo tyrinėtojas Maimonidas savo knygoje „Suglumusių vadovas“. Daugelis šių komentarų apie Platoną buvo išversti iš arabų į lotynų kalbą ir taip paveikė Viduramžių scholastinius filosofus.[43]
Susidomėjimas Platono filosofija Vakaruose smarkiai išaugo Renesanso epochoje, atgijus domėjimuisi klasikine civilizacija. Daugelis didžiausių ankstyvųjų naujųjų laikų mokslininkų ir menininkų, atsisakiusių scholastikos ir skatinusių Renesanso idėjas, paskatinti Platono įkvėpto Lorenco (Kozimo vaikaičio), Platono filosofiją laikė meno ir mokslo pažangos pagrindu. Problemiškesniu buvo laikomas Platono tikėjimas metempsichoze, taip pat jo etinės pažiūros (ypač poliamorijos ir eutanazijos klausimais), nesutapusios su krikščionišku mokymu. Būtent Pletono mokinys Besarionas sutaikė Platoną su krikščioniškąja teologija, teigdamas, kad Platono pažiūros yra tik idealai, nepasiekiami dėl žmogaus nuopuolio.[44] XVII a. Kembridžo universitete jau veikė įtakinga platonistų grupė.[45]
XIX a. Platono reputacija buvo atkurta ir bent jau prilyginta Aristotelio reputacijai, o žymūs Vakarų filosofai ir toliau rėmėsi Platono darbais. Platono įtaka buvo ypač stipri matematikoje ir tiksliuose moksluose. Platono idėjų atgimimas paskatino itin didelę pažangą logikos moksle, visų pirma per Gotlobą Fregę ir jo pasekėjus Kurtą Giodelį, Alonzo Čiarčą ir Alfredą Tarskį. Verneris Haizenbergas teigė, kad „Mano protas susiformavo studijuojant filosofiją, Platoną ir panašius dalykus“ ir kad „Šiuolaikinė fizika neabejotinai kalba Platono naudai. Tiesą sakant, mažiausi materijos vienetai nėra fiziniai objektai įprasta prasme; tai formos, idėjos, kurias vienareikšmiškai galima išreikšti tik matematine kalba“.[46][47]Samuelis Teiloras Koleridžas pareiškė. jog kiekvienas gimsta arba platonistu, arba aristotelininku.[48]
Nėra žinoma, kokiu mastu ir ar išvis ATR buvo paplitę Platono raštai. Pirmieji Platono dialogai išversti į lietuvių kalbą Tarpukariu — „Kritonas“ (1925 m.), „Fedonas“ (1930 m.), „Faidonas“ (1935 m.), „Puota“ (1935 m.) Vienas populiariausių Lietuvoje Platono veikalas „Valstybė“ išleistas santykinai vėlai — 1981 m. Kai kurie Platono kūriniai į lietuvių kalbą išversti jau po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo („Kratilas“, vėlyvieji dialogai).[40]
Veikalai
Platono veikalai yra surūšiuoti ir skirstomi į vienuolika tetralogijų, kurias, anot Diogeno Laercijaus, parengė imperatoriaus Tiberijaus astrologas Trasilas.
I. Eutifronas, Sokrato apologija, Kritonas, Faidonas
II. Kratilas, Teaitetas, Sofistas, Valstybininkas
III. Parmenidas, Filebas, Puota, Faidras
IV. Alkibiadas I, Alkibiadas II, Hiparchas, Meilužiai
V. Teagas, Charmidas, Lachetas, Lisidas
VI. Eutidemas, Protagoras, Gorgijas, Menonas
VII. Hipijas Didysis, Hipijas Mažasis, Ijonas, Meneksenas
„Eutifronas“ (iš gr. k. vertė M. Raškauskas) – Kaunas, 1929. (Atsp. iš „Logos“, IX/1).
„Fedonas“. – Kaunas, 1930
„Symposion (Puota)“. – Kaunas, 1932
„Puota; Faidonas“ (vertė M. Račkauskas). – Klaipėda, Rytas, 1935
„Sokrato gynimasis teisme, ir Kritonas“ (iš graikų k. vertė, invadą „Sokratas ir jo evangelija“ parašė ir komentarus paruošė Vl. Šilkarskis). – Kaunas, Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisija, 1935
„Sokrato gynimasis teisme; Kritonas: graikiškas ir lietuviškas tekstai“ (A. Smetonos vertimas). – Kaunas, Švietimo m-ja, 1936
„Dialogai“ (vertė M. Račkauskas). – Vilnius, Vaga, 1968
„Valstybė“ (vertė J. Dumčius). – Vilnius, Mintis, 1981 [2-asis pataisytas leidimas: Vilnius, Pradai, 2000, ISBN 9986-943-26-4]
„Sokrato apologija; Kritonas“ (vertė A. Smetona, paaiškinimus parašė V. Ališauskas). – Vilnius, Aidai, 1995, ISBN 9986-590-04-3
„Timajas; Kritijas“ (vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Naglis Kardelis). – Vilnius, Aidai, 1995
„Ijonas“ (vertė Mantas Adomėnas). – Naujasis židinys, 1995. Nr. 4.
„Faidras“ (vertė ir paaiškinimus parengė Naglis Kardelis, baigiamąjį žodį parašė Vytautas Ališauskas). – Vilnius, Aidai, 1996, ISBN 9986-590-31-0
„Kratilas“ (graikišką tekstą parengė, vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Mantas Adomėnas). – Vilnius, Aidai, 1996, ISBN 9986-590-24-8
„Faidonas, arba Apie sielą“ (vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Tatjana Aleknienė). – Vilnius, Aidai, 1999, ISBN 9986-590-78-7
„Puota, arba Apie meilę“ (vertė Tatjana Aleknienė, paaiškinimus parašė, bibliografiją ir rodykles sudarė Vytautas Ališauskas). – Vilnius, Aidai, 2000, ISBN 9955-445-12-2
„Antrasis ir septintasis laiškai“ (vertimas, komentaras ir įvadas Kristupo Saboliaus). – Vilnius, Aidai, 2005, ISBN 9955-656-14-X
„Sokrato apologija“ (vertė ir vertėjo žodį parašė Naglis Kardelis, komentarą parašė, planą, bibliografiją ir rodykles sudarė Vytautas Ališauskas). – Vilnius, Aidai, 2009, ISBN 978-9955-656-67-8
„Teagas, arba Apie išmintį“ (vertė Alius Jaskelevičius). – Naujasis židinys, 2014. Nr. 1.
„Lisidas, arba Apie draugystę“ (vertė, komentarus ir įvadą parašė Vilius Bartninkas). – Vilnius, Klasikų asociacija, 2014, ISBN 978-609-95581-2-7
„Alkibijadas II“ (vertė Alius Jaskelevičius). – Naujasis židinys, 2016. Nr. 4.
„Charmidas, arba Apie santūrumą“ (vertė, komentarus ir įvadą parašė Alius Jaskelevičius). – Vilnius, Jonas ir Jokūbas, 2016, ISBN 978-609-95895-1-0
„Alkibijadas, arba Apie žmogaus prigimtį“ (vertė ir įvadą parašė Vilius Bartninkas, komentarus parašė Vytautas Ališauskas). – Vilnius, Jonas ir Jokūbas, 2016, ISBN 978-609-95895-1-0
„Filebas, arba Apie malonumą“ (vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Tatjana Aleknienė). – Vilnius, Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2017, ISBN 978-609-471-086-5
„Gorgijas“ (vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Tatjana Aleknienė). – Vilnius, Žara, 2019, ISBN 978-9986-34-335-6
„Teaitetas“ (vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Tatjana Aleknienė). – Vilnius, Žara, 2020, ISBN 978-9986-34-363-9
↑„Plato and Aristotle: How Do They Differ?“. Britannica. "Plato (c. 428–c. 348 BCE) and Aristotle (384–322 BCE) are generally regarded as the two greatest figures of Western philosophy".
↑Michel Foucault, The Hermeneutics of the Subject, Palgrave Macmillan, 2005, p. 17.
↑Harris, Jonathan (2002). „Byzantines in Renaissance Italy“. ORB: The Online Reference Book for Medieval Studies. College of Staten Island, City University of New York. Suarchyvuotas originalas 2003-09-30. Nuoroda tikrinta 2015-02-09.
↑William Robert Wians, Aristotle's Philosophical Development: Problems and Prospects, p 1.
Literatūra
Browne, Sir Thomas (1672). „XII“. Pseudodoxia Epidemica. IV (6-as leid.).
Burrell, David (1998). „Platonism in Islamic Philosophy“. In Craig, Edward (red.). Routledge Encyclopedia of Philosophy. 7. Routledge. pp. 429–430.
Cooper, John M.; Hutchinson, D.S., eds. (1997). Plato: Complete Works. Hackett Publishing.
Guthrie, W.K.C. (1986). A History of Greek Philosophy: Volume 4, Plato: The Man and His Dialogues: Earlier Period. Kembridžo universiteto leidykla. ISBN978-0-521-31101-4.
Hasse, Dag Nikolaus (2002). „Plato Arabico-latinus“. In Gersh; Hoenen (eds.). The Platonic Tradition in the Middle Ages: A Doxographic Approach. De Gruyter. pp. 33–66.
Kraut, Richard (2013-09-11). Zalta, Edward N. (red.). „Plato“. The Stanford Encyclopedia of Philosophy. Stanfordo universitetas. Nuoroda tikrinta 2014-04-03.
Lackner, D. F. (2001). „The Camaldolese Academy: Ambrogio Traversari, Marsilio Ficino and the Christian Platonic Tradition“. In Allen; Rees (eds.). Marsilio Ficino: His Theology, His Philosophy, His Legacy. Brill.
Laercijus, Diogenas (1925). "Plato" . Lives of the Eminent Philosophers. Vol. 1:3. Vertė Hicks, Robert Drew (dviejų tomų leidimas). Loeb Classical Library.
Nietzsche, Friedrich Wilhelm (1967). „Vorlesungsaufzeichnungen“. Werke: Kritische Gesamtausgabe. Walter de Gruyter. ISBN978-3-11-013912-9.
Notopoulos, A. (1939 m. balandžio mėn.). „The Name of Plato“. Classical Philology. 34 (2): 135–145. doi:10.1086/362227. S2CID161505593.
Smith, William (1870). „Plato“. Dictionary of Greek and Roman Biography and Mythology. Suarchyvuotas originalas 2015-01-24. Nuoroda tikrinta 2022-11-05.
Tarán, Leonardo (1981). Speusippus of Athens. Brill Publishers.
