Pinsko kunigaikštystė – XII a. – XVI a. Rusios kunigaikštystė Pripetės aukštupyje, dab. Baltarusijos pietvakariuose (Bresto sritis). Sostinė Pinskas.
Iki XII a. pabaigos kunigaikštystė vystėsi kaip Turovo-Pinsko žemės dalis. Ji pirmą kartą suformuota XII a. pabaigoje, kuomet Turovo Jurijus Jaroslavičius ją kaip dalinę kunigaikštystę davė valdyti savo sūnui.
1204 m. Ipatijaus metraštis mini Pinsko kunigaikštį Vladimirą, 1228 m. – Rostislavą, kuris kariavo su Danilu Haličiečiu dėl Čartorijsko vietovės. 1247 m. minimas kunigaikštis Michailas, o 1262 m. Teodoras, Demidas ir Jurijus Vladimirovičiai.
Nuo maždaug 1320 m. Pinskas atiteko LDK, ir Gediminas jame paskyrė savo sūnų Narimantui. Vėliau čia valdė šio sūnūs Michailas, Vasilijus ir Jurijus, dar vėliau – Žygimantas Kęstutaitis. Tuo metu kunigaikštystė sudarė dalį Trakų vaivadijos.
1471 m. sulig Marija Olelkaite, Pinskas tapo Olelkaičių valda. 1521 m. Žygimantas Senasis kunigaikštystę perdavė valdyti žmonai Bonai Sforcai, kuri ją pavertė seniūnija.
Pinską valdė Riurikovičių Turovo atšakos atšaka, kurios pradininkas buvo Jaroslavas Jurjevičius: