Sielių plukdymas Vilniuje (apie 1870-1880 metus).Sielis ir sielininko lūšnelė Nemune. 1918 metai.
Miško plukdymas (dažn. sielių plukdymas) – medienos transportavimo būdas rąstus plukdant vandens telkiniu. Miško plukdymo upėmis ir ežerais verslas vadinamas sielininkyste.[1] Tai pats pigiausias ir kartais vienintelis įmanomas medienos gabenimo iš kirtaviečių į apdirbimo vietas būdas. Daugelyje miškingų vietų nėra kelių ir geležinkelių, atstumai dideli, todėl patogiausia paleisti medieną plaukti pasroviui vandeningomis upėmis.
Sielių plukdymo tipai
Skiriami trys pagrindiniai sielių plukdymo būdai:
Palaidas – dažniausiai vykdomas per pavasario poplūdį. Naudojamas ten, kur nepraplaukia kitos vandens transporto priemonės. Rąstai plukdomi nesujungti tarpusavyje. Jiems valdyti upės vagoje įrengiamos specialios užtvaros (bonai). Rąstų grūstis ardo iš paskos plaukiantys sielininkai. Tačiau tokiu būdu plukdant dalis rąstų nuskęsta, be to, visiškai užpildoma upės vaga.
Sielinis – mediena surišama į grupes, kurios suformuoja sielius (tūris iki 27 tūkst. m³). Jie buksyruojami motoriniais laivais, todėl toks būdas įmanomas tik laivuojamose upėse. Ties užtvankomis būna įrengiami specialūs kanalai sieliams nuleisti.
Tinklinis – mediena nesurišama tarpusavyje. Ją gabena motoriniai laivai, apimdami rąstus specialiais tinklais. Toks būdas taikomas ežeruose.
Seniau TSRS kasmet būdavo nuplukdoma 105–120 mln. m³ medienos, o plukdomųjų kelių ilgis siekė 80 000 km. Dabar dažniausiai mediena gabenama patikimesniais būdais: geležinkeliais, miškovežiais arba krovininiais laivais.
Europoje sielių plukdymo tradicija išsivystė viduramžiais, kuomet sieliai buvo gabenami upėmis per visą Europą. Rąstų krūvos galėdavo siekti 600 m ilgį, 50 m plotį ir 2 m aukštį, ir reikalavo specifinių navigacijos įgūdžių bei žinių: kaip parinkti tinkamą medieną, nugabenti prie upės, formuoti sielius. Sielininko profesija suformavo specifines tradicijas, kuomet jie ištisas savaites praleisdavo ant sielių, gyvendami ir dirbdami kartu. Formavosi technikos, įgūdžiai, kuriais bendruomenės dalindavosi, o per žodinę tradiciją jie buvo perduodami iš kartos į kartą.
Kai kurios šalys išlaikė sielių gabenimo tradiciją iki mūsų laikų, ir ji yra gyva per įvairius renginius, jaunimui skirtas stovyklas, kūrybines dirbtuves. Į tradiciją įtraukiamos įvairaus amžiaus, lyčių ir patirčių žmonės bei bendruomenės. Šiuo metu sielių plukdymo tradicija vertinama dėl darnaus medienos naudojimo, vandens ir ekosistemų apsaugos, o taip pat dėl kultūrinės tradicijos tęstinumo.
