Liudvikas Lazaras Zamenhofas (Ludwik Lejzer, Ludwik Łazarz; 1859 m. gruodžio 15 d. Balstogėje, Rusijos imperijoje – 1917 m. balandžio 14 d. Varšuvoje, Lenkijoje) – Lenkijos akių gydytojas, filologas ir esperanto kalbos kūrėjas.
Jo gimtosios kalbos buvo lenkų, rusų ir jidiš, bet jis taip pat sklandžiai kalbėjo vokiškai. Vėliau jis mokėsi prancūzų, lotynų, graikų, hebrajų bei anglų kalbų ir domėjosi italų, ispanų bei lietuvių kalbomis.
Biografija
Liudvikas Lazaras Zamenhofas gimė 1859 m. gruodžio 15 d. Balstogės mieste (Lenkijoje, tada dar buvusioje Rusijos sudėtyje) Lietuvos žydų kilmės tėvų šeimoje.
1858 m. Balstogėje (dabartinė Lenkijos dalis, kuri tuo metu priklausė Rusijos imperijai) susituokė Liudviko tėvai – 21 metų mokytojas Markas Zamenhofas ir aštuoniolikmetė Rozalija Sofer. Liudvikas – pirmasis vaikas iš devynerių.
1863 m. Kaune gimė Klara Zilbernik – būsima Liudviko žmona. 1865 m. Liudvikas pradėjo mokytis keturmetėje mokykloje. Ją baigęs tęsė mokslus gimnazijoje. Ten jis mokėsi ir kelias užsienio kalbas. Zamenhofas gimnaziją baigė sidabro medaliu.
1872 m. Liudvikas pradėjo galvoti apie visiems bendrą kalbą, kadangi kalbų įvairovė, jo nuomone, yra nesusikalbėjimo priežastis. Kitais metais Zamenhofų šeima apsigyveno Varšuvoje ir Liudvikas tapo Filologinės Gimnazijos mokiniu.
1874 m. Liudvikas vis dažniau nagrinėjo bendros kalbos problemą. Iš pradžių jis mąstė apie graikų, vėliau – lotynų kaip bendrą kalbą, tačiau greit suprato, kad šios kalbos yra pernelyg sunkios. Jis suvokė, kad nė viena gimtoji kalba nebus pasirinkta visų vyriausybių kaip bendra kalba. Todėl kilo mintys apie dirbtinę kalbą. Liudvikas, mokydamasis anglų kalbos, pastebėjo, kad jos gramatika nėra sudėtinga. Ji bent jau buvo lengvesnė už rusų, vokiečių ir prancūzų kalbų gramatikas. Tada jis padarė išvadą, kad bendrai kalbai sunki gramatika nereikalinga. Jis norėjo, kad kalba turėtų lengvas gramatikos taisykles ir naudotų Europos kalbų žodžius. Liudvikas išrinko žodžius, kurie įvairiomis kalbomis skamba labai panašiai. Taip pat jis pastebėjo, kad naudojant priešdėlius ir priesagas galima žymiai sumažinti žodžių skaičių.
Zamenhofas iš hebrajų kalbos į esperanto išvertė Senąjį Testamentą. Taip pat puikiai kalbėjo rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų, anglų kalbomis, gilinosi į lotynų ir senąją graikų kalbas. Šiek tiek mokėsi italų ir lietuvių kalbų. Pasirodžius esperanto jis šiek tiek išmoko ispanų ir keleto kitų kalbų.
1878 m. pirmoji esperanto kalbos versija buvo baigta. Liudvikas ją pavadino „Lingwe Uniwersala“. Naujos kalbos mokėsi keli Liudviko bendraklasiai.
1879 m. Liudvikas gavo Varšuvos gimnazijos diplomą ir išvažiavo į Maskvos universitetą studijuoti medicinos. Tuo metu jo tėvas Markas sudegino sąsiuvinius su „Lingwe Uniwersala“ užrašais, nes norėjo, kad sūnus užsiimtų tik studijomis.
1881 m. finansinė Liudviko tėvo būklė pablogėjo. Jis nebegalėjo siųsti pinigų savo sūnui. Liudvikas buvo priverstas grįžti į Varšuvą tęsti medicinos studijų. Sugrįžęs sužinojo, kad tėvas sudegino jo sąsiuvinius. Tačiau Liudvikas prisiminė rašytus užrašus, todėl nebuvo sunku vėl parašyti gramatiką. Kalba buvo pavadinta „Lingvo Universala“. Liudvikas vis tobulino kalbą, ir 1884 m. ji įgavo dabartinės esperanto kalbos pavidalą.
1885 m. Liudvikas baigė studijas Varšuvos universitete, įgijo daktaro laipsnį. Kadangi Lietuvoje, Veisiejuose gyveno jo vyriausioji sesuo Fani, jis persikėlė gyventi pas juos. Veisiejuose Zamenhofas baigė kurti esperanto kalbą. Tačiau gydytojo darbas Veisiejuose nebuvo labai pelningas, Liudvikas nutarė tapti akių gydytoju ir išvažiavo dirbti į Plocką, vėliau į Vieną. 1886 m. Varšuvoje pradėjo gydytojo praktiką.
1887 m. L. Zamenhofas ėmė ieškoti leidėjo savo tarptautinės kalbos vadovėliui. Tačiau niekas nedrįso leisti galimai nepelningos knygos.
1886–1887 m. žiemą Klara Zilbernik buvo apsistojusi pas savo seserį Varšuvoje. Čia ji sutiko Liudviką. Pora kovo 30 d. susižadėjo, o rugpjūčio 9 d. susituokė. Dvejus metus ieškojęs finansinės pagalbos, kad galėtų išleisti savo knygą, Liudvikas jos sulaukė iš Klaros tėvo.
1887 m. liepos 26 d. Varšuvoje, Chaimo Kelterio spaustuvėje, išleista pirmoji knyga „Tarptautinė kalba. Įžanga ir pilnas vadovėlis“ („Lingvo internacia. Antaŭparolo kaj plena lernolibro“). 1887 m. laikomi esperanto gimimo metais. Liudvikas pasivadino dr. Esperanto („besitikintis daktaras“), tačiau greit visi ėmė taip vadinti pačią kalbą. Netrukus susikūrė Varšuvos esperantininkų bendruomenė. 1889 m. Niurnberge pasirodė esperantiškas leidinys „La Esperantisto“ („Esperantininkas“), susikūrė pirmieji esperanto klubai. 1897 m. rugpjūtį Liudvikas įstojo į Vienos universitetą siekdamas pagerinti savo žinias akių medicinos srityje. Po keleto mėnesių studijų jis grįžo į Gardiną. Kitais metais jis su šeima persikėlė gyventi į Varšuvą ir liko ten iki 1915 m.
1898–1903 m. Zamenhofas labai daug dėmesio skyrė esperanto kalbos tobulinimui. Esperanto paplito daugelyje šalių. 1905 m. pavasarį išleido Fundamento de Esperanto - oficialųjį Esperanto kalbos šaltinį, rugpjūčio 5-12 d. Boulogne-sur-Mer, Prancūzijoje įvyko pirmasis Pasaulinis esperanto kalbos kongresas.
Atminimo įamžinimas
1914 m. Čekijos esperantininkai Zamenhofo garbei pastatė paminklą. Tai buvo pirmasis ir vienintelis paminklas Zamenhofui dar esant gyvam. L. Zamenhofas mirė 1917 m. balandžio 14 d. Varšuvoje. 1931 m. Varšuvos miesto valdžia nusprendė gatvės, kurioje gyveno Zamenhofo šeima, pavadinimą (Dzika) pakeisti į Dr. Liudviko Zamenhofo.
Veisiejuose, kur yra gyvenęs esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Zamenhofas, esperantininkų sąjungos rūpesčiu šios kalbos autoriui 1998 m. yra atidengtas paminklas.
Taip pat skaitykite
Nuorodos
.jpg)
