Vyriausiasis Karolio II Plikagalvio ir Ermentrudos Orleanietės sūnus. 866 m. iš jaunesniojo brolio paveldėjo Akvitanijos sostą, o 877 m. – iš tėvo Vakarų Frankijos sostą. Imperatoriumi karūnuotas nebuvo. Prancūzijos monarchų sistemoje laikomas Liudviku II (pranc.Louis II).
Liudvikas (g. 863 m.) – vėliau Vakarų Frankijos karalius Liudvikas III,
Karlomanas (g. 866 m.) – vėliau Vakarų Frankijos karalius Karlomanas II,
Hildegarda (Hildegarde; g. 864 m.),
Gizela (Gisela; 865–884 m.) – Trua grafo Roberto (pranc.Robert Ier de Troyes) žmona.
Antroji žmona Adelaida Paryžietė (pranc.Adélaïde de Paris). Su ja turėjo dukrą ir pomirtinį sūnų, gimusį jau po jo mirties:
Ermentruda (Ermentrude; 875–914 m.) – buvo Kunigundos (Cunigunde) motina. Kunigunda tapo grafo palatino Vigericho iš Bidgau (pranc.Wigéric de Bidgau) žmona. Abu jie tapo Liuksemburgiečių giminės (vėliau – Liuksemburgiečių dinastijos) pradininkais.
Karolis (pranc.Charles ) – sūnus, gimęs po tėvo mirties. Vėliau, gerokai po vyresniųjų brolių mirties tapo Vakarų Frankijos karaliumi (valdė 898–922 m.).
Valdymas
Liudviko II Mikčiaus karūnacija
856–866 m. Liudvikas buvo Neustrijos karalius. 866 m. gavo valdyti Akvitaniją, bet buvo tuo nepatenkintas, nes faktiškai šią valstybę valdė Provanso grafas Bozonas Vjenietis, Karolio II Plikagalvio numylėtinis.
Po tėvo mirties Liudvikas 877 m. gruodžio 8 d. buvo karūnuotas Reimso arkivyskupo Hinkmaro (Hincmar). Tuo metu Liudvikas buvo vienintelis iš 4 Liudviko Plikagalvio sūnų, likęs gyvas po tėvo mirties.
Antrą kartą 878 m. rugsėjį jį Trua mieste karūnavo popiežius Jonas VIII, dalyvavęs ten vykusioje taryboje. Manoma, kad popiežius net siūlė imperatoriaus karūną. Rašoma, kad Liudvikas II Mikčius buvo fiziškai silpnas ir už savo tėvą gyveno tik 2 metais ilgiau.
Jo įtaka politikai buvo menka. Liudviką II aprašė taip: „paprastas ir malonus vyriškis, mėgęs taiką, teisingumą ir religiją“. Kitas karaliaus apibūdinimas: „stengėsi gauti paramą visų, kieno tik buvo įmanoma, tam dalino abatijas, grafystes ir viską, ko tik paprašydavo“. Tuo sukėlė dalies aristokratijos nepasitenkinimą, nes dalino jų valdas.
878 m. sukilo Gotijos markizas Bernaras (Bernard de Gothie), kuris nepripažino Liudviko II Mikčiaus valdžios ir laikė save lygiu karaliui. Liudvikas II, padedamas Neustrijos markizo Hugo Abato (Hugues l’Abbé), Provanso grafo Bozono, Tulūzos grafo Bernaro Plantveliu (Bernard Plantevelue) ir Oteno grafo Tjerio Iždininko (Thierry le Trésorier), maištą nuslopino. Didžiąją dalį buvusio Gotijos markizo Bernaro valdų atėmė ir išdalino. 878 m. jis perdavė Vilfredui Plaukuotajam (kat.Guifré I de Barcelona el Pilós) Barselonos, Žironos ir Besalu grafystes. Kaip tik maišto metu į Vakarų Frankiją buvo atvykęs popiežius Jonas VIII, kuris prisaikdino Liudviko II didikus, bažnyčios taryboje pasmerkė maištininkus ir po to dar sykį karūnavo Liudviką II. Savo ruožtu Liudvikas palaikė popiežių Joną VIII konflikte su Spoleto hercogu Lambertu II.
Paskutinis jo politinis veiksmas buvo žygis prieš vikingus, kurie tada siaubė Europą. Žygyje jis susirgo ir 879 m. balandžio 9 ar 10 d. mirė, būdamas 32 m. Po jo mirties jo karalystės buvo padalintos jo sūnums Karlomanui ir Liudvikui. Liudviko II mirties metu jo sūnus Liudvikas III jau kelis mėnesius, remiamas Bozono Provansiečio ir Hugo Abato, pavadavo tėvą valdydamas karalystę.
.svg)
