Turi nedidelį priėjimą prie Atlanto vandenyno ties Kongo upės žiotimis.
Besiveržiantis Niragongo ugnikalnisKongo DR garsėja žaibų gausa. Žaibuota naktis Gomoje
Reljefas
Kongo Demokratinės Respublikos centrą ir vakarus užima Kongo įduba − plokščia, daugiausia pelkėta aliuvinė lyguma. Jos pakraščiai aukštėja terasomis, sudarančiomis 400−1300 m aukščio plynaukštes. Pietuose yra Lundos plynaukštė (iki 1600 m). Rytuose į šalį įeina dalis Rytų Afrikos plokščiakalnio. Rytiniame pasienyje yra Rytų Afrikos lūžių zona: sprūdinės įdubos, apsuptos horstinių kalnų (Ruvenzorio masyvas). Į šiaurę nuo Kyvaus ežero yra vulkaniniai Virungos kalnai (Karisimbio viršūnė, 4507 m) su veikiančiais Niamuragiros ir Niragongo vulkanais.[2] Aukščiausias šalies taškas – Stenlio kalnas Ruvenzorio vulkaniniame masyve (5109 m – viena aukščiausių Afrikos viršūnių).[3]
Šalies pietryčiuose bei Kongo įdubos šiaurėje ir rytuose yra karstinių reljefo formų; netoli Kaminos yra 7 km ilgio Pitanšio karstinis urvas (ilgiausias Kongo Demokratinėje Respublikoje).[4]
Klimatas
Klimatas abipus pusiaujo kontinentinis ekvatorinis, pastoviai drėgnas, pietuose ir šiauriniame pakraštyje − musoninis subekvatorinis. Kritulių ekvatorinėje juostoje 1700−2200 mm, rytiniuose pasienio kalnuose iki 2500 mm, pačioje šalies šiaurėje ir pietuose 1000−1500 mm per metus. Balandžio–gegužės mėnesiais vidutinė oro temperatūra laikosi apie 24–28 °C, liepos–rugpjūčio 22–24 °C.[2] Aukščiausiai temperatūra pakyla iki 35–38 °C, žemiausiai nukrenta iki 8–10 °C. Dažni rūkai (žemesnėse vietovėse 150–200 dienų per metus), audros (100–140 dienų per metus).[4] Šalyje labai dažnai žaibuoja: ypač rytiniuose kalnuose (Kifukos vietovėje užfiksuota 158 žaibo blyksnių į 1 km² per metus).[5]
Kongo Demokratinė Respublika – viena miškingiausių Afrikos valstybių. Miškai dengia apie 68 % teritorijos (2018 m.).[1] Ekvatorinėje šalies juostoje auga drėgnieji tropiniai miškai, Kongo įduboje − užliejamieji miškai, pelkės. Pietuose ir šiaurėje − retmiškiai, krūmai ir antrinė aukštažolė savana. Pietiniame Kongo Demokratinės Respublikos pakraštyje ir pietryčiuose – reti atogrąžų miškai.[4][2]
Kongo džiunglės yra antras pagal dydį pasaulyje atogrąžų miškų masyvas (po Amazonijos) – čia gausu retų, endeminių augalų ir gyvūnų rūšių, savitų ekosistemų. Jas mažiau paveikę miškų kirtimai, nei daugelį kitų džiunglių plotų. Šalyje išskiriami šie ekoregionai: Vidurio Kongo žemumų miškai, Rytų Kongo pelkiniai miškai, šiaurės rytų Kongo žemumų miškai, vakarų Kongo pelkiniai miškai, šiaurės vakarų Kongo žemumų miškai, vakarų Kongo savanų ir retmiškių mozaika, Angolos miombo retmiškiai, Zambezės vidurupio miombo retmiškiai, šiaurės Kongo savanų ir retmiškių mozaika, Alberto lūžio kalnų miškai bei ypač savita augalija pasižymintys Ruvenzorio–Virungos kalnų žolynai.
Saugomos teritorijos užima ~13,8 % Kongo DR teritorijos (2020 m.).[6] Šalyje įsteigti 9 nacionaliniai parkai, iš kurių Salongos, Virungos, Kahuzi-Bjegos ir Garambos įtraukti į pasaulio paveldo sąrašą. Taip pat tarp didžiausių parkų yra Upembos, Maiko. Taip pat yra laukinės gamtos rezervatų (Okapijų rezervatas – pasaulio paveldas), biosferos, medžioklės, mokslinių tyrimų rezervatų, draustinių. Tumbos–Ngirio–Maindombės šlapynė yra didžiausias Ramsaro konvencijos saugomas objektas.
Pagrindinės ekologinės problemos – miškų kirtimas, brakonieriavimas, dirvožemio erozija, vietomis gyventojų perteklius, kalnakasybos sukelta tarša.
.jpg)
.jpg)
.jpg)
