Jonas Kazlauskas (1930)

Jonas Kazlauskas
Gimė 1930 m. rugpjūčio 1 d.
Matiešionys, Nemajūnų valsčius
Mirė 1970 m. spalio 8 d. (40 metų)
Vilnius
Palaidotas (-a) Saulės kapinėse
Sutuoktinis (-ė) Aldona Kazlauskienė
Vaikai Rasa, Eglė
Veikla kalbininkas, pedagogas
Pareigos profesorius
Partija 1963 m. SSKP
Alma mater 1954 m. Vilniaus universitetas

Jonas Kazlauskas (1930 m. rugpjūčio 1 d. Matiešionyse, Nemajūnų valsčius – po 1970 m. spalio 8 d.) – Lietuvos kalbininkas, vienas žymiausių XX a. baltistų, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras. Nuo 1990 m. lituanistams ir baltistams skiriama Birštono savivaldybės įsteigta Jono Kazlausko premija.[1]

Biografija

Mokėsi Dzingeliškių pradinėje ir Nemajūnų septynmetėje mokykloje. 1942 m. įstojo į Prienų gimnazijos 2 klasę. Gimnaziją baigė aukso medaliu. 1949–1954 m. Vilniaus universitete (VU) studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1958–1970 m. VU dėstytojas, nuo 1962 m. docentas. 1968 m. filologijos mokslų daktaras. 1968–1970 m. VU Istorijos ir filologijos fakulteto dekanas, nuo 1969 m. profesorius.[2]

1965 m. jo pastangomis įsteigtas baltų kalbotyros žurnalas „Baltistica“ (1965–1970 m. atsakingasis redaktorius) netrukus pelnė tarptautinį pripažinimą. Jo iniciatyva Vilniuje 1964 m. ir 1970 m. surengtos vėliau tradicinėmis tapusios tarptautinės baltistų konferencijos, kurios nuo 1980 m. pakaitomis vyksta Vilniuje ir Rygoje.

1970 m. buvo pakviestas į JAV Pensilvanijos universitetą skaityti baltų kalbotyros kurso. Spalio 8 d. profesorius dingo. Jo kūnas buvo surastas lapkričio 17 d. Neryje. Mirties aplinkybės nežinomos – visi dokumentai iš KGB archyvų dingę.

Palaidotas 1970 m. lapkričio 20 d. Saulės kapinėse Vilniuje.[3]

Mokslinė veikla

Memorialinė ekspozicija Birštono muziejuje, skirta kalbininkui Jonui Kazlauskui.

Faktinis visos baltistų veiklos vadovas. Daugiausia tyrinėjo baltų kalbų istorijos problemas. Paskelbė seriją straipsnių apie lietuvių kalbos daiktavardžių linksniavimo raidą, jų kamienų mišimą, galūnių kilmę. Svarbūs baltų fonologijos ir akcentologijos tyrinėjimai. Ypač reikšmingas straipsnis „Lietuvių literatūrinės kalbos fonemų diferencinių elementų sistema“, išsp. 1966 m. Daugumą tyrinėjimų apibendrino veikale „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“. Tai nėra išsami istorinė gramatika, daugiau nagrinėjamas kirčiavimas, daiktavardis ir veiksmažodis, yra ir sunkiai įrodomų hipotezių. Svarbiausia reikšmė – pirmą kartą lietuvių kalbotyroje panaudota nauja tyrinėjimo metodika – nuo kalbų lyginimo pereinama prie vidinės rekonstrukcijos, nuo atskirų faktų istorijos – prie fonologinių ir gramatinių sistemų raidos. Vertingiausias daiktavardžio istorijos skyrius. Domėjosi ir dabartinės lietuvių kalbos problemomis.[4]

Galerija

  • Ąžuolų alėja Jono Kazlausko tėviškėje
    Ąžuolų alėja Jono Kazlausko tėviškėje
  • Paminklas Jono Kazlausko tėviškėje su užrašu „Lietuvių kalba buvo jo prakaitas ir duona“
    Paminklas Jono Kazlausko tėviškėje su užrašu „Lietuvių kalba buvo jo prakaitas ir duona“
  • Antkapinis paminklas Jonui Kazlauskui Saulės kapinėse
    Antkapinis paminklas Jonui Kazlauskui Saulės kapinėse

Bibliografija

Šaltiniai

  1. ↑ Teresė Paulauskytė (2020-01-14) [2019-12-09]. „Jono Kazlausko premija“. VLE. Nuoroda tikrinta 2021-09-02.
  2. ↑ Algirdas Sabaliauskas. Jonas Kazlauskas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 277
  3. ↑ Nelaiku užgesęs žiburys // XXI amžius, 2006-11-15, Nr. 85 (1485) Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.
  4. ↑ Algirdas Sabaliauskas. Jonas Kazlauskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 673 psl.

Literatūra

Strategi Solo vs Squad di Free Fire: Cara Menang Mudah!