Italijos Respublikos pilietybė

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Italijos Respublikos pilietybė – Italijos nacionalinė pilietybė. Reglamentuoja Italijos Respublikos Konstitucija, Italijos pilietybės įstatymas ir tarptautiniai susitarimai pilietybės klausimais. Italijos pilietybės įstatymas nustato šalies pilietybės įgijimo, netekimo bei grąžinimo sąlygas ir tvarką.
Pagrindiniai Italijos pilietybės politikos principai:

Pilietybė daugiausia suteikiama remiantis ius sanguinis principu;
Pilietybės įgijimas remiantis ius soli principu;
Pilietybės įgijimas remiantis ius domicilli;
Pripažįstama dviguba pilietybė italų kilmės asmenims.

Įgijimas

Italijos Respublikos pilietybės suteikimo teisiniai principai, kaip ir daugumoje kitų valstybių, yra tokie: teritorijos arba saulės (ius soli), kraujo (ius sanguinis), apsistojimo (ius domicilli).

Kraujo arba kilmės principas (ius sanguinis):
Ius sanguinis gimimo metu: pilietybė suteikiama vaikui, kuris gimė Italijos šalies piliečiams (automatiškai).
Ius sanguinis po gimimo: pilietybė suteikiama asmeniui, jei tėvai jo gimimo metu buvo Italijos piliečiai. Tikslinės grupės - nepilnamečiai, gimę ne santuokoje pagal kilmę (automatiškai); pilnamečiai, per vienerius metus po pripažinimo, taip pat kraujomaišos santykių vaikai (deklaracija).

Teritorijos arba saulės principas (ius soli):

Ius soli po gimimo, gimus Italijoje. Tikslinės grupės – užsieniečiai, gimę Italijoj ir joje gyvena nuo gimimo (deklaracija per vienerius metus sulaukus pilnametystės); užsieniečiai, kurių antros kartos protėviai buvo Italijos piliečiais nuo gimimo ir užsieniečiai, kurie gimė Italijoje ir joje gyvena mažiausiai trejus metus (savarankiška natūralizacija).

Italijoje pilietybė automatiškai suteikiama ne tik gimus Italijos teritorijoje ir pagal kilmę, bet taip pat šeimos ryšių pagrindu šiais atvejais:

Perduodant pilietybę Italijos piliečių įvaikintiems nepilnamečiams vaikams.
Pilietybę suteikiant užsieniečių, kurie įgijo Italijos pilietybę, vaikams, jei jie yra nepilnamečiai ir gyvena su vienu iš tėvų, kuris turi Italijos pilietybę.
Atstatant Italijos pilietybę, jei asmuo 1 m. gyvena Italijoje.

Italijos pilietybė gali būti suteikiama asmenims deklaracijos būdu šeimos ryšių pagrindu ir giminingumo/panašumo pagrindais:

Pilietybę perduodant buvusių ar mirusių Italijos piliečių giminėms, jei asmuo yra atlikęs karinę ar civilinę tarnybą Italijoje arba yra pilnametis ir jau gyveno 2 metus Italijoje iki savo pilnametystės.
Atstatant buvusią Italijos pilietybę, jei asmuo yra buvęs pilietis, atlikęs karinę tarnybą Italijoje, ir neteko pilietybės dėl civilinės arba karinės tarnybos kitoje šalyje, kurios atsisako ir gyvena Italijoje 2 m.

Apsistojimo principas (ius domicilli), siejamas su natūralizacija:

Asmeniui, kuris 10 metų nuolat teisėtai gyvena Italijoje, nėra teistas, turi teisėtą pragyvenimo šaltinį, gali būti suteikiama Italijos pilietybė natūralizacijos tvarka. Gyvenimo šalyje trukmė yra sutrumpinta šioms asmenų grupėms: 3 m. gyvenimo šalyje yra nustatyti Italijos piliečių antros kartos palikuonims ir užsieniečiams, gimusiems Italijos valstybės teritorijoje. 4 m. - Europos Sąjungos valstybių piliečiams. 5 m. - pabėgėlio statusą turintiems ar esantiems be pilietybės asmenims. 7 m. - Italijos piliečių įvaikintiems vaikams.

Pilietybės įgijimas, pagrįstas gyvenamąja vieta:

Pilietybės įgijimas nuolatinio gyvenimo pagrindu neturint jokio kito specialaus statuso. Tikslinės grupės – užsieniečiai, gyvenantys Italijoje 10 metų. Kitos sąlygos: neturi teistumo ir turi pakankamas pajamas.

Šeimos ryšiais pagrįstas pilietybės įgijimas:

Pilietybės įgijimas perduodant pilietybę Italijos piliečio sutuoktiniui. Sutuoktiniui suteikiama teisė į natūralizaciją, jei santuokoje gyvena 3 m. Kitos sąlygos: jokių rimtų nusikaltimų ir jokios grėsmės Italijos saugumui.
Pilietybės perdavimas įvaikintiems Italijos piliečių vaikams. Jei asmuo yra pilnametis ir Italijoje gyvena 5 metus. Taikomos įprastos natūralizacijos sąlygos.
Pilietybės perdavimas buvusių ar mirusių Italijos piliečių giminėms. Užsieniečiai, kurių antros kartos protėviai buvo Italijos piliečiais nuo gimimo ir užsieniečiai, kurie gimė Italijoje ir mažiausiai čia gyvena trejus metus, gali įgyti Italijos pilietybę įprastomis natūralizacijos sąlygomis (savarankiška natūralizacija).

Giminingumu/panašumu pagrįstas pilietybės įgijimas:

Kitos šalies (ES) piliečių pilietybės įgijimas. Jei asmuo yra specifinės šalies pilietis ir gyvena Italijoje 4 metus, gali įgyti Italijos pilietybę įprastos natūralizacijos sąlygomis.
Italijos pilietybės įgijimas pripažinus pabėgėlio statusą. Jei asmuo turi pabėgėlio statusą ir Italijoje gyvena 5 m.gali įgyti Italijos pilietybę įprastos natūralizacijos sąlygomis.
Italijos pilietybės įgijimas asmenims be pilietybės ar esant neaiškiai pilietybei. Asmuo gali įgyti pilietybę, jei jis yra be pilietybės ir gyvena Italijoje 5 m.
Pilietybės įgijimas asmenims su specialiais nuopelnais Italijai.
Pilietybė gali būti suteikta asmeniui, kuris tarnavo Italijos karinėje/nekarinėje tarnyboje Italijoje arba užsienyje.

Dviguba pilietybė

Italijos pilietybės koncepcija yra paremta šeimos modeliu, pagal kurį dviguba pilietybė pripažįstama italų kilmės emigrantams ir jų palikuonims. Šeimos modelis buvo įdiegtas dėl istorinių priežasčių. Italijos tautinės valstybės paieškos tęsėsi ilgą laiką, o paskutiniame dešimtmetyje devyniolikto amžiaus Italija jau tapo masinės emigracijos šalimi. Dėl šios priežasties Italija įdiegė įstatymus, kurie sudarė sąlygas išlaikyti stipresnius kultūrinius bei lingvistinius ryšius su etniniais gyventojais, kurie ilgą laiką gyvena kitoje šalyje.

Pagal 1865 m. Civilinį Kodeksą, buvo keletas pastangų leisti dvigubą pilietybę, nors ir neoficialiai. Emigrantų vaikai, gimę užsienyje ir prievarta natūralizuoti, automatiškai prarasdavo Italijos pilietybę. Tačiau praktiškai Italijos vyriausybė davė prioritetą pagal ius sanguinis vaikams gimusiems užsienyje, ir pilietybė galėjo būti prarandama tik pagal oficialų atsisakymo aktą.

Nuo 1912 m. dviguba pilietybė buvo leidžiama nepilnamečiams. Siekdama išlaikyti stipresnius ryšius su užsieniu, Italijos vyriausybė toleravo dvigubą pilietybę ekspatriantams, kai antros pilietybės įgijimas buvo automatinis ir neišvengiamas, nes imigracijos valstybės taikė ius soli nuo gimimo.

Be suvaržymų dviguba pilietybė buvo leista nuo 1986 m., bet principas aiškiai nebuvo suformuluotas iki 1992 m.

1992 m. įstatymas numatė pilietybės atgavimo programas ekspatriantams ir jų palikuonims, kurie prarado Italijos pilietybę neapgalvotai. Įstatymo 13 straipsnis numato, jog Italijos pilietybės atgavimas paprastai priklauso nuo individualios iniciatyvos arba nuo būdų, kai tai įvyksta automatiškai. Pirma, pateikus prašymą: pasirinkimas gyventi Italijoj per vienerius metus po prašymo atgauti pilietybę pateikimo. Antra, automatiškai: per vienerius metus, pradėjus gyventi Italijoj, jei suinteresuotas asmuo neatsisako.

Pagal 1992 m. įstatymą buvo nustatyta, jog atgauti pilietybę galima iki 1994 m., bet terminas buvo nukeltas iki 1995 m., ir dar kartą iki 1997 m. 2000 m. sudaryta galimybė atgauti Italijos pilietybę italų kilmės svetimšaliam, gyvenantiem teritorijose, kurios prieš Pirmojo pasaulinio karo pabaigą priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai, o po Antrojo Pasaulinio karo perduotos ankstesnei Jugoslavijai. Atgavimo sąlygos, numatytos 2000 m. įstatyme, charakterizuotos laiko „langu“, t. y. 5 metų legalaus rezidavimo terminu. Priešingai, 2006 m. programoje, kuri numato pilietybės atgavimą etniniams italams, gyvenantiems teritorijose, paskirtose ankstesnei Jugoslavijai po 1947 m. sutarties, bei jų palikuonims, nėra nustatytos laiko ribos. Tačiau 2006 m. atgavimo programa pirmą kartą įdiegė reikalavimą paliudyti etninius ryšius, t. y. būtinas kalbos ir kultūros žinių patikrinimas.

2000 m. ir 2001 m. konstitucinės reformos italų piliečiams, gyvenantiems užsienyje suteikė teisę balsuoti Italijos Parlamento rinkimuose ir išsirinkti savo atstovą. Nuo 1998 m. iki 2007 m. apie 786000 italų, gyvenančių užsienyje, išsaugojo Italijos pilietybės statusą. Sunki fiskalinė situacija apribojo kai kurias piliečių, gyvenančių užsienyje, socialines teises. 2008 m. Finansinis Aktas įdiegė 10 metų nuolatinio gyvenimo reikalavimą, norint gauti socialinę pensiją.

Netekimas

Italijos pilietybė prarandama remiantis 1992 m. Pilietybės įstatymo nustatytais atvejais. Atsižvelgiant į 1992 m. Italijos Pilietybės įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 dalies išimtis, niekas negali likti be pilietybės, todėl Italijos pilietybės praradimas yra galimas, tik jeigu asmuo turi kitą pilietybę. Pagal šeimos modelį Italijos pilietybė pagal kilmę negali būti prarandama dėl to, jog asmuo gyvena užsienyje. Italijos pilietybės netekimas paprastai kyla iš formalaus atsisakymo.

Pilietybės atsisakoma šiais atvejais:

Jei asmuo gyvena užsienyje ir turi kitą pilietybę;
Jei asmuo turi kitą pilietybę ir Italijos pilietybė buvo įgyta, kai asmuo buvo nepilnametis po jo/jos tėvų natūralizacijos;
Jei asmuo įgijo kitą pilietybę, po įvaikinimo, kai jis buvo nepilnametis.

Be atsisakymo, Italijos įstatymai nurodo tik du kitus atvejus, automatiškai prarandant pilietybę, kai automatinis pilietybės praradimas taikomas kaip bausmė.

Automatiškai pilietybė prarandama šiais atvejais:

Kai Italijos pilietis Italijos vyriausybės prašymu nesutinka atsisakyti viešųjų pareigų užsienio valstybėje arba tarptautinėje institucijoje, kurios nare Italija nėra;
Italijos piliečiai, kurie, esant karui tarp Italijos ir užsienio valstybės, tarnauja kitai valstybei arba atlieka karinę tarnybą, arba įgyja pilietybę priešiškoje valstybėje.