Šveicarijos istorijojeHelvetijos respublika (1798–1803 m.) buvo pirmasis bandymas centralizuoti Šveicariją, kurią iki to laiko sudarė plačias savivaldas turintys kantonai, sujungti laisva karine sąjunga, ir tokios užkariautos teritorijos kaip Vo. Respublikos pavadinimas kilo nuo helvetų genties.
Respublika atsirado, kai įvyko konstituciniai pasikeitimai spaudžiant karinei Prancūzijos jėgai, bet ji niekada neįgijo didelio piliečių palaikymo. Nepaisant to, keli jos bruožai išliko dabartinėje Šveicarijoje.
Per Prancūzijos revoliucijos karus revoliucionierių armijos pajudėjo į Rytus ir įsiveržė į Šveicariją, kad „išlaisvintų“ jos žmones. Jie teigė, kad šveicarų valdymo forma atsilikusi ir feodalinė, ypač dėl Vo okupacijos.
Kai kurie šveicarų nacionalistai, pavyzdžiui, Frédéric-César de La Harpe, kvietė prancūzus dėl tokių priežasčių. Invazija buvo taiki, nes žmonės nekreipė dėmesio į politikų prašymus griebtis ginklo.
Daugelis šveicarų priešinosi „progresui“, ypač centrinėje šalies dalyje. Naujasis režimas taip pat apribojo tikėjimo laisvę, įsiutindamas daugelį tikinčiųjų.
Alois von Reding
Urio, Švico ir Nidvaldeno kantonai surinko 10 tūkst., vadovaujamų Alois von Reding, kautis su prancūzais. Ši armija gynė teritoriją nuo Nafo kalno iki Rapersvilio. Redingas apgulė prancūzų valdomą Liucerną ir žygiavo per Bruningo perėją į Berną, paremti vietinių sukilėlių. Tuo metu prancūzų generolas Balthasar Alexis Henri Antoine of Schauenburg išžygiavo iš užimto Ciuricho į Cugą, Liucerną, Satelio perėją. Nors Redingas laimėjo mūšius prie Rotenturmo ir Morgarteno, Šauenburgo pergalė prie Satelio leido prancūzams grasinti Švicui. 1798 m. gegužės 4 d. Švico miesto taryba pasidavė.
Gegužės 13 d. buvo sutartos paliaubos, pagal kurias sukilė kantonai buvo sujungti į vieną taip sumažinant sukilėlių įtaką centrinei vyriausybei. Tačiau prancūzai nesilaikė pažado neriboti religinės laisvės ir sukilo Nidvaldenas. Prancūzų kariai numalšino sukilimą degindami kaimus ir miestus.
Šveicarai nesutarė dėl šalies ateities. Unitarai norėjo vieningos respublikos, federalistai, kurių daugumą sudarė aristokratai, norėjo kantonų teisių sugrąžinimo. Perversmai tapo dažni ir režimas laikėsi tik dėl prancūzų paramos. Be to okupantai norėjo, kad vietiniai gyventojai pasirūpintų karių apgyvendinimu ir maistu, o tai neigiamai veikė ekonomiką. Sąjunga su Prancūzija taip pat neigė seną neutraliteto politiką. 1799 m. Šveicarija tapo prancūzų, austrų ir rusų armijų mūšio lauku, o šveicarai dažniausiai rėmė pastarasias dvi.
Respublikos nestabilumo viršūnė buvo 1802–03 m. Tuo metu ji turėjo 12 mln. frankų skolą, nors pradėjo su 6 mln. frankų iždu[1]. Todėl ir dėl šveicarų pasipriešinimo respublika žlugo, o vyriausybė pabėgo į Lozaną.
Tuo metu Napoleonas Bonapartas buvo pirmuoju konsulu ir pakvietė abi puses į Paryžių derėtis. Nors konferencijoje federalistai sudarė mažumą Napoleonas nutarė, kad Šveicarija iš prigimties yra federacija ir neprotinga jai primesti kitokią santvarką.
1803 m. vasario 19 d. Tarpininkavimo aktas atkūrė kantonų teises, Šveicarija vėl tapo federacija.
.svg)
