Hanoverių dinastija arba Hanoveriai (angl.House of Hanover, vok.Haus Hannover), oficialiai – Braunšveigo-Liuneburgo dinastijos Hanoverių šaka – karališkoji dinastija, kilusi iš Hanoverio valstybės kufiurstų. Jai priklausė keletas Didžiosios Britanijos monarchų.
Po 1688–1689 m. Šlovingosios revoliucijos pagal 1701 m. vadinamąjį Sureguliavimo aktą Anglijos karūna garantuota protestantams. Kadangi Britanijos karalienė Ona Stiuart neturėjo palikuonių, titulas turėjo atitekti jos prosenelio Jokūbo I palikuoniams – jo proanūkei Hanoverio kurfiursto žmonai Sofijai ir jos palikuoniams. Tačiau Sofija mirė anksčiau už Oną, todėl titulas atiteko tiesiai Sofijos sūnui Jurgiui Liudvikui (Kalenbergo ir Liunenburgo princui). Pagal personalinę uniją Didžioji Britanija sujungta su Hanoveriu – Britanijos monarchai buvo ir Hanoverio kufiurstai. 1837 m. Didžiosios Britanijos karaliene tapusi Viktorija kaip moteris, pagal germanų salijų teisę, negalėjo valdyti Hanoverio, šis atiteko jos dėdei Kamberlando kunigaikščiui Ernestui Augustui.[2]
Karalienės Viktorijos sūnus Edvardas VII perėmė tėvo AlbertoSaksų‑Koburgų‑Gotų dinastijos liniją. 1866 m. Prūsijai užkariavus Hanoverio karalystę, jos monarchai pasitraukė į Austriją.
↑Orr, Clarissa Campbell, ed. (2002). Queenship in Britain 1660–1837: Royal Patronage, Court Culture and Dynastic Politics (1st ed.). Manchester: Manchester University Press.
