Benediktinai, oficialiai Šv. Benedikto ordinas (lot.Ordo Sancti Benedicti, OSB) – seniausias katalikų vienuolių ordinas, kurį 529 m. pradžioje įkūrė šv. Benediktas.[1] Dėl savo religinio abito jie dar kartais vadinami ir tamsiaisiais vienuoliais.
Nors benediktinai save ir laiko ordinu, jie nėra pavaldūs vienai hierarchijai ir yra išsiskirstę į autonominių vienuolynų grupes. Ordiną tarptautiniu mastu atstovauja Benediktinų konfederacija – 1893 m. įkurta organizacija, skirta atstovauti Ordino bendrus interesus. Benediktinai neturi aukščiausiojo vadovo ar motininės būstinės, pasižyminčios universaliomis galiomis kitų vienuolynų atžvilgiu, tačiau renka vyresnįjį abatą, kuris benediktinus atstovauja Vatikane bei visame pasaulyje.[2] Pirmasis vienuolynas įkurtas Italijoje, į LDK benediktinai atvyko XV a. pr.
Subiaco vienuolynas Italijoje, kurį apie 529 m. įkūrė šv. Benediktas Nursijietis, buvo pirmasis jo įsteigtas vienuolynas. Vėliau šv. Benediktas įkūrė ir Montekasino abatiją. Įrodymų, jog jis kartu siekė įkurti ir patį Benediktinų ordiną nėra. Kuomet Montekasino apie 580 m. užpuolė langobardai, vienuoliai pabėgo į Romą, o tai lėmė spartesnį benediktinų mokymo plitimą svetur.[1]
Šv. Benedikto regulos kopijos išlikusios iki šių dienų, ją itin palankiai įvertino pontifikas Grigalius I. Vėlesniais laikais ši regula rasta kai kuriuose pietiniuose Galijos vienuolynuose drauge su kitomis abatams reikalingomis regulomis.[3] Pasak frankų istoriko ir vyskupo šv. Grigaliaus Turiečio, XVI a. Ainajaus abatijoje vienuoliai paisė „Bazilijaus, Kasijono ir kitų tėvų regulų, jas imdami ir naudodami, kuomet jiems atrodė tinkama atsižvelgiant į laiko bei vietos aplinkybes“ ir abejojo, kad panašiai buvo elgtasi ir šv. Benedikto regula, kuomet ši juos pasiekusi. Galijoje bei Šveicarijoje šv. Benedikto regula ilgainiui pakeitė airių misionieriaus šv. Kolumbano įvestą Keltų regulą, o dar vėliau ir kitas ankstyvąsias regulas.[1]
IX a. Benediktino ordino vienuolių gyvenimo būdas paplito po visą Vakarų Europą, išskyrus Škotiją, Velsą bei Airiją, kur dar kurį laiką vyravo savos vienuolystės tradicijos. Daugiausiai šv. Benedikto Anijaniečio dėka, benediktinų pasirinkta regula tapo pagrindiniu pasirinkimu Frankų imperijoje.
IX–XII a. suklestėjo vienuolynų skriptoriumai: kiekvienas vienuolynas turėjo savo patalpas religiniams raštams perrašinėti. Dauguma vienuolių, kurie gebėjo tapti įgudusiais skriptoriais, pretenduodavo į skriptoriumo vadovus, likę užsiimdavo vien šiuo darbu, nes viduramžių vienuoliams ši veikla užimdavo po 6 valandas per dieną, o tai anuomet sudarė didžiąją dalį numatyto darbo laiko.[4]
Viduramžiais vienuolynus dažnai įkurdavo kilmingieji. Pavyzdžiui, Kliuni abatiją 910 m. įkūrė Akvitanijos kunigaikštis Viljamas I. Ši abatija garsėjo griežtu šv. Benedikto regulos laikymųsi, o Kliuni abatui buvo pavaldūs visi priorai, einantys pareigas abatijos dukteriniuose vienuolynuose.
Viena ankstyviausių benediktinus palietusių reformų įvyko 980 m., kuomet šv. Romualdo iniciatyva buvo įkurtas kamendulių katalikų vienuolių ordinas.[5] 1098 m. sekė kitas atskilimas – nuo benediktinų atsiskyrė cistersai dar neretai vadinami „baltaisiais vienuoliais“.[6]
Paplitimas
Anglija
Šv. Benedikto medalis.
Anglijos Benediktinų kongregacija yra seniausia iš devyniolikos Benediktinų kongregacijų. Vilfrido iš Jorko, šv. Benedikto bei šv. Dunstano[7] dėka Benedikto regula šioje šalyje sparčiai plito, ypač šiauriniuose vienuolynuose, kuriuos įkūrė keltų misionieriai iš Ijonos. Daugelis Anglijos vyskupijų buvo įkurtos bei valdomos benediktinų, o ne mažiau nei devynioms senosioms katedroms patarnavo būtent šio ordino vienuoliai. Vienuolynai kartu veikė ir kaip ligoninės bei prieglobsčio centrai sergantiesiems bei skurstantiesiems. Vienuoliai studijavo augalų ir mineralų gydomąsias savybes, siekdami palengvinti sergančiųjų kančias.[8]
XVI a. Anglijos Reformacijos metu visi vienuolynai buvo panaikinti, jų žemes konfiskavo monarchas, o patys vienuoliai buvo priversti pasitraukti į žemyninę Europą. XIX a. jiems buvo leisti sugrįžti į Angliją.
Prancūzija
Vienuolynai buvo vienos pagrindinių Romos Katalikų Bažnyčios institucijų, kurias nušlavė Prancūzijos Revoliucija. Tačiau XIX a. Burbonų restauracijos metu vienuolynams leista vėl atnaujinti savo veiklą šalyje. Vis dėlto XIX a. pab. Trečiojoje Prancūzijos Respublikoje buvo išleisti nauji įstatymai, draudžiantys religinį mokymą, siekiant, jog šalyje įsigalėtų pasaulietinės mokyklos. 1880–1882 m. Benediktinai gyveno tremtyje.[9][10]
Vokietija
Manoma, jog Švarcvalde esanti Šv. Blasiaus abatija įkurta X a. Istoriniai šaltiniai byloja, kad 1070–1073 m. laikotarpyje Šv. Blasiaus abatija palaikė glaudžius ryšius su Frutuarijos abatija Italijoje ir pasekė pastarosios pavyzdžiu vykdant bažnytines reformas. Šventosios Romos imperijos imperatorė Agnesa buvo Frutuarijos mecenatė ir pati paisė šios abatijos tradicijų.[11] Benediktinų reformacijos keliu pasuko ir kiti vienuolynai, kurie neretai būdavo Šv. Blasiaus abatijos priorijomis: Mūrio abatija (1082 m.), Oksenhauzeno abatija (1093 m.), Giotvaigo abatija (1094 m.), Reino abatija (iki 1123 m.), Priumo abatija (1132 m.). Šie pokyčiai darė įtaką ir Alpirsbaho (1099 m.), Etenhaimo (1124 m.) ir Zalcburgo (apie 1125 m.) abatijoms bei Vaitenau (apie 1100 m.), Biurgelio (iki 1130 m.), Sitzenkirchės (apie 1130 m.) priorijoms.
↑Huddleston, Gilbert Roger (1912). „Scriptorium [Skriptoriumas]“ (anglų k.). In Herbermann, Charles (ed.). Catholic Encyclopedia. Vol. 13. New York: Robert Appleton Company.
↑Butler, Edward Cuthbert (1911). „Camaldulians [Kamanduliai]“ (anglų k.). In Chisholm, Hugh (ed.). Encyclopædia Britannica. Vol. 5 (11th ed.). Cambridge University Press. pp. 79–80.
↑Butler, Edward Cuthbert (1911). „Cistercians [Cistersai]“ (anglų k.). In Chisholm, Hugh (ed.). Encyclopædia Britannica. Vol. 6 (11th ed.). Cambridge University Press. pp. 393–395.
↑Cross, F. L.; Livingstone, E. A., eds. (1997). The Oxford Dictionary of the Christian Church (3rd ed.). Oxford University Press, USA. p. 514
↑Dom Bruno Hicks OSB (2009). „The Benedictines [Benediktinai]“. Suarchyvuotas originalas 2017-11-05. Nuoroda tikrinta 2015-02-15.
↑Chadwick, Owen (1998). A History of the Popes, 1830-1914. Clarendon Press. pp. 495–. ISBN 978-0-19-826922-9.
↑Wootton and Fishbourne. Ryde.shalfleet.net (4 August 2013). Nuoroda tikrinta on 7 September 2013.
↑Robinson, I. S. (2003). „Henry IV of Germany 1056-1106 [Vokietijos Henrikas IV-asis (1056–1106 m.)“ Cambridge University Press, 126 p. ISBN9780521545907
