Antrasis LDK didžiojo etmono pėstininkų pulkas

Šis straipsnis apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės dalinį. Apie tarpukario Lietuvos Respublikos kariuomenės dalinį skaitykite straipsnyje Antrasis pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo pulkas.

Antrasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiosios buožės pėstininkų pulkas
2-ojo LDK pėstininkų pulko kariai, 1775 m.
Veikė	1775–1795
Valstybė	Abiejų Tautų Respublika Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
Pavaldus	Lietuvos didysis etmonas
Rūšis	Pėstininkai
Būstinė	Gardinas (dab. Baltarusija)
Mūšiai	Myriaus mūšis Lietuvos Brastos mūšis

Antrasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pėstininkų pulkas, kitaip Antrasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiosios buožės (didžiojo etmono) pėstininkų pulkas (lenk. 2 Regiment Pieszy Buławy Wielkiej Litewskiej) – Abiejų Tautų Respublikos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pėstininkų dalinys, pulkas, egzistavęs 1717–1795 m.

Organizacija, formavimas ir raida

Pulkas buvo suformuotas pagal 1717 metų kariuomenės reformos nuostatus. Pagal Nebyliojo Seimo priimtus nuostatus pulką sudarė 425 kariai. Šis dalinys Lietuvos pėstininkų dalinių hierarchijoje iki 1775 m. buvo antras pagal svarbą po gvardijos pulko. 1775 m. šią funkciją perėmė į pėstininkus reorganizuoti didžiojo etmono dragūnai.^[1]

Kartais nurodoma, kad Antrasis pulkas buvo suformuotas tik 1775 m., išformavus LDK didžiojo etmono dragūnų pulką.^[2] Teisingesnė atrodo versija, kad dragūnai buvo prijungti prie pėstininkų. 1776 metais pulke buvo 220 karių (iš jų keturi vežikai).^[1] Pagal 1777 metų „kovo etatus“ tikrasis pulko karių skaičius buvo nustatytas 209.^[3] Pulką sudarė štabas ir keturios kuopos: pulkininko kuopa, pulkininko leitenanto kuopa ir antrojo pulkininko leitenanto kuopa ir majoro kuopa.^[4]

1789 m. Ketverių metų seimo reformos numatė ATR karinių pajėgų karių skaičių padidinti iki 100 000. Pagal planus kiekvienam pulkui buvo numatyti 2 153 etatai.^[5] Kiek vėliau siekiamas maksimalus kariuomenės dydis buvo sumažintas iki 65 tūkst. Šis ir ankstesnis planai nebuvo įgyvendinti. Taip pat nepavyko pulko padidinti iki aštuonių kuopų. Pavyko tik kiek padidinti karių skaičių buvusiose kuopose.^[5]

1792 m. rugsėjį pulke buvo 1 440 etatų, iš kurių buvo užpildyti 721.^[5] Po 1793 m. įvykdytos reorganizacijos ir karių skaičiaus sumažinimo etatų skaičius sumažėjo iki 752, iš kurių užpildyti buvo 704.^[5]

Po pertvarkymų 1776 m. naujajame dalinyje iš viso buvo numatyta 540 karių.^[6] 1792 m., Lietuvos kariuomenei prisijungiant prie Targovicos konfederacijos, dalinyje buvo 1 440 karių etatų, iš kurių užpildyti buvo 721,^[7] 1793 metų rugpjūčio 1 d. – 704 kariai.^[8] 1793 m. pulką sudarė du batalionai, kuriuos sudarė iš viso 4 kuopos.^[8] Laikoma, kad 1794 m. balandį pulke buvo 552 karių etatai, o faktiškai tarnavo nuo 600^[8] iki 673.^[9]

Pulko uniformos spalva

• Po 1776 m.: oranžiniai švarko atvartai, sidabrinės sagos. Lietuvių pėstininkai dėvėjo rugiagėlių mėlynumo kelnes.^[10]
• Kosciuškos sukilimo metu: oranžiniai atlapai, sidabrinės sagos.^[10]

Dislokacija

Pulkas buvo dislokuotas šiuose miestuose:^[2]

• Slanimas (1777 m.)^[1]
• Gardinas
• Sokulka (1792 m.)

Pulko kariai

Antrasis pėstininkų pulkas buvo vadinamas LDK didžiojo etmono (didžiosios buožės – lenk. Bulawa Wielka Litewska) pulku. Jam iki 1793 m. formaliai vadovavo (šefavo) Lietuvos didieji etmonai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės generalinės (Targovicos) konfederacijos metu LDK didžiuoju etmonu vietoje Mykolo Kazimiero Oginskio tapo Juozapas Kosakovskis.

Faktiškai pulkui paprastai vadovavo pulkininko laipsnį turėjęs karininkas. Pulko viršininko pareigos, siejamos su dideliais atlyginimais, dažniausiai buvo laikomos sinekūra. Pulko viršininkai turėjo teisę kelti (lenk. fortragowat, apytikslis vertimas – stiprinti) pulko karininkų laipsnius.^[11]

Pulko šefas Mykolas Kazimieras Oginskis

Pagal 1777 m. patvirtintus nuostatus, be pulko vado ir pulko gydytojo (lenk. regimentsfelczer), pulko štabą turėjo sudaryti šeši karininkai: pulkininkas, pulkininkas leitenantas (iš pradžių buvo du), majoras, pulko intendantas (lenk. regimentskwatermistrz), revizorius ir adjutantas. Intendantais ir revizoriais galėjo tapti kapitono laipsnį turėję karininkai. Kiekvienoje kuopoje turėjo būti trys karininkai: kuopos vadas kapitonas su štabu, leitenantas ir praporščikas. Majoro kuopoje turėjo būti tik du karininkai, be kapitono, bet praktiškai buvo po tris karininkus. Iš viso dalinyje, be vado ir pulko intendanto, turėjo būti po 17 karininkų, tačiau faktiškai buvo 19.^[5]

Po Ketverių metų seimo reformų karininkų etatų skaičius pulke išaugo iki 21, įskaitant keturis antruosius leitenantus. Tai buvo kiek daugiau nei pusė tuometinių Lenkijos kariuomenės pėstininkų pulkų karininkų etatų.^[5]

Formalūs pulko vadai (šefai):^[2]

• Mykolas Kazimieras Oginskis (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas, 1775–1793)

Pulkininkai:^[12]

• Ignotas Feliksas Moravskis (1775 m. spalio 4 d.), (1783 m. tapęs 2-osios Lietuvos divizijos, į kurios sudėtį įėjo ir 2-asis pulkas, vadu)
• Gregorius Volanas (1784 m. sausio 9 d.),
• Karolis Moravskis (1789 m. gegužės 25 d.).

Pulko kovos

Pulkas 1792 m. dalyvavo ATR–Rusijos karo (VII ATR ir Rusijos karo, Gegužės 3 d. konstitucijos gynimo karo) mūšiuose. Iš viso kovose dalyvavo 958 pulko kariai.

Pulkas taip pat dalyvavo 1794 m. ATR ir Rusijos karo (Kosciuškos sukilimo) kovose.

Mūšiai ir susirėmimai:^[12]

• Myriaus mūšis (1792 m. birželio 11 d.)
• Lietuvos Brastos mūšis (1792 m. liepos 23 d.).

Bibliografija

• Gembarzewski, Bronisław (1925). Rodowody pułków polskich i oddziałów równorzędnych od r. 1717 do r. 1831. Warszawa, Towarzystwo Wiedzy Wojskowej.
• Machynia, Mariusz, Srzednicki, Czesław (1998). Oficerowie Rzeczypospolitej Obojga Narodów 1717–1794. T.1: Oficerowie wojska koronnego, cz.1: Piechota. Kraków: Księgarnia Akademicka. Wydawnictwo Naukowe. ISBN 837188186X.
• Machynia, Mariusz, Rakutis Valdas, Srzednicki, Czesław (1999). Oficerowie wojska Wielkiego Księstwa Litewskiego. Sztab, kawaleria, artyleria, wojska inżynieryjne i piechota. Księgarnia Akademicka. Wydawnictwo Naukowe. ISBN 83-7188-239-4.
• Linder, Karol (1960). Dawne Wojsko Polskie. Ubiór i uzbrojenie. Wydawnictwo Ministerstwa Obrony Narodowej.
• Ratajczyk, Leonard, Teodorczyk, Jerzy (1987). Wojsko powstania kościuszkowskiego w oczach współczesnych malarzy. Wydawnictwo Ministerstwa Obrony Narodowej. ISBN 8311070903.

Išnašos

1. Machynia, Mariusz, Rakutis Valdas, Srzednicki, Czesław (1999). Oficerowie wojska Wielkiego Księstwa Litewskiego. Sztab, kawaleria, artyleria, wojska inżynieryjne i piechota. Księgarnia Akademicka. Wydawnictwo Naukowe. ISBN 83-7188-239-4., p. 343
2. Gembarzewski, Bronisław (1925). Rodowody pułków polskich i oddziałów równorzędnych od r. 1717 do r. 1831. Warszawa, Towarzystwo Wiedzy Wojskowej. p. 33.
3. Machynia, Mariusz, Rakutis Valdas, Srzednicki, Czesław (1999). Oficerowie wojska Wielkiego Księstwa Litewskiego. Sztab, kawaleria, artyleria, wojska inżynieryjne i piechota. Księgarnia Akademicka. Wydawnictwo Naukowe. ISBN 83-7188-239-4., p. XXI.
4. Machynia, Mariusz, Rakutis Valdas, Srzednicki, Czesław (1999). Oficerowie wojska Wielkiego Księstwa Litewskiego. Sztab, kawaleria, artyleria, wojska inżynieryjne i piechota. Księgarnia Akademicka. Wydawnictwo Naukowe. ISBN 83-7188-239-4., p. 343–344.
5. Machynia, Mariusz, Rakutis Valdas, Srzednicki, Czesław (1999). Oficerowie wojska Wielkiego Księstwa Litewskiego. Sztab, kawaleria, artyleria, wojska inżynieryjne i piechota. Księgarnia Akademicka. Wydawnictwo Naukowe. ISBN 83-7188-239-4., p. 344.
6. Machynia, Mariusz, Srzednicki, Czesław (1998). Oficerowie Rzeczypospolitej Obojga Narodów 1717–1794. T.1: Oficerowie wojska koronnego, cz.1: Piechota. Kraków: Księgarnia Akademicka. Wydawnictwo Naukowe. ISBN 837188186X., p. XXIII.
7. Machynia, Mariusz, Rakutis Valdas, Srzednicki, Czesław (1999). Oficerowie wojska Wielkiego Księstwa Litewskiego. Sztab, kawaleria, artyleria, wojska inżynieryjne i piechota. Księgarnia Akademicka. Wydawnictwo Naukowe. ISBN 83-7188-239-4., p. XXIV.
8. Ratajczyk, Leonard, Teodorczyk, Jerzy (1987). Wojsko powstania kościuszkowskiego w oczach współczesnych malarzy. Wydawnictwo Ministerstwa Obrony Narodowej. ISBN 8311070903., p. 102.
9. Machynia, Mariusz, Rakutis Valdas, Srzednicki, Czesław (1999). Oficerowie wojska Wielkiego Księstwa Litewskiego. Sztab, kawaleria, artyleria, wojska inżynieryjne i piechota. Księgarnia Akademicka. Wydawnictwo Naukowe. ISBN 83-7188-239-4., p. XXVI.
10. Linder, Karol (1960). Dawne Wojsko Polskie. Ubiór i uzbrojenie. Wydawnictwo Ministerstwa Obrony Narodowej.
11. Machynia, Mariusz, Srzednicki, Czesław (1998). Oficerowie Rzeczypospolitej Obojga Narodów 1717–1794. T.1: Oficerowie wojska koronnego, cz.1: Piechota. Kraków: Księgarnia Akademicka. Wydawnictwo Naukowe. ISBN 837188186X., p. XI.
12. Gembarzewski, Bronisław (1925). Rodowody pułków polskich i oddziałów równorzędnych od r. 1717 do r. 1831. Warszawa, Towarzystwo Wiedzy Wojskowej., p. 34.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.