Aleksandras Kerenskis (rus. Алекса́ндр Фёдорович Ке́ренский, 1881 m. gegužės 2 d. Simbirske – 1970 m. liepos 11 d. Niujorke) – Rusijos valstybės veikėjas, Rusijos Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas.[1]
Biografija
Gimė gausioje rusų kalbos pedagogo šeimoje. Žymiausiu tėvo, Fiodoro Kerenskio, mokiniu buvo Vladimiras Leninas. 1889 m. Kerenskių šeima persikraustė į Taškentą, kuriame aukso medaliu baigė gimnaziją ir 1899 m. įstojo į Sankt Peterburgo universitetą, kurį 1904 m. baigė. Dirbo advokatu. Tuo pat metu įsijungė į kairiosios politinės partijos – socialistų revoliucionierių veiklą. 1905 m. pabaigoje sulaikytas, kalintas iki 1906 m. balandžio, tačiau nesurinkus įkalčių buvo išsiųstas į Taškentą. 1906 m. spalį grįžo į Sankt Peterburgą. Kaip gynėjas dalyvavo daugelyje politinių teismų procesų. 1912 m. išrinktas į ketvirtąją Rusijos Valstybės Dūmą. Joje buvo laikomas vienu geriausių kairiųjų pažiūrų oratoriumi. 1917 m. Rusijoje įvykus Vasario Revoliucijai, nuo kovo mėnesio tapo Laikinosios vyriausybės teisingumo, o nuo gegužės mėnesio – karo ir karo laivyno ministru. Nuo 1917 m. liepos 21 d. – Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas. 1917 m. rugpjūtį numalšino Rusijos generalinio štabo vado L. Kornilovo maištą. 1917 m. rugsėjo 12 d. tapo ir Rusijos kariuomenės vadu, o rugsėjo 14 d. paskelbė Rusiją respublika. Nesipriešino, kai lapkričio 7 d. bolševikai įvykdė Spalio perversmą, po kurio, nesėkmingai su generolo P. Krasnovo vadovaujamomis pajėgomis, bandė užimti bolševikų valdomą Petrogradą. 1918 m. sausio pradžioje nesėkmingai bandė pasisakyti Rusijos Steigiamajame susirinkime. Netrukus išvyko į Suomiją, tų pačių metų liepą apsigyveno Paryžiuje. Dirbo rusų emigrantų laikraščio redaktoriumi, dalyvavo politinėje veikloje. 1940 m. Vokietijai užėmus Prancūziją, emigravo į JAV. Dėstė Stanfordo universitete. Parašė atsiminimus, parengė daug dokumentų publikacijų. Palaidotas Londono kapinėse.
Šaltiniai
- ↑ Kerenskij Aleksandr (Aleksandras Kerenskis). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 756 psl.
