1-oji lietuvių-gudų divizija

1-oji lietuvių-gudų divizija
Divizijos ženklelis
Veikimo laikas	1919–1921 m.
Valstybė	Antroji Lenkijos Respublika
Lojalumas	Lenkijos ginkluotosios pajėgos
Rūšis	Pėstininkai
Mūšiai	Lenkijos-sovietų karas Želigovskio maištas

1-oji lietuvių–gudų divizija (lenk. 1. Dywizja Litewsko-Białoruska, 1.DL-B; bltr. 1-ая Літоўска-Беларуская дывізія) buvo Lenkijos ginkluotųjų pajėgų savanorių dalinys, sukurtas apie 1918 m. gruodžio mėn. ir 1919 m. sausio mėn. Lenkijos-sovietų karo metu iš kelių dešimčių mažesnių savigynos pajėgų vienetų, susidedančių iš vietinių savanorių dabartinėje Lietuvoje ir Baltarusijoje. Divizija dalyvavo keliuose svarbiausiuose karo mūšiuose.^[1][2] Maždaug 15–18 % divizijos sudėties buvo etniniai lietuviai.^[3] Divizija taip pat vadinama 1-oji lietuvių-baltarusių divizija.^[4]

Pradžia

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Rytų Europoje tęsėsi karas. Paskutiniaisiais Pirmojo pasaulinio karo metais susibūrė daug mažų savisaugos dalinių, žinomų kaip Lietuvos ir Baltarusijos savigyna (lenk. Samoobrona Litwy i Białorusi). Savisaugos daliniai buvo kuriami vietovėse, kur sulenkėjusių buvo dauguma ar reikšminga mažuma – dažniausiai miestuose, kaip Vilniaus, Minsko, Gardino, Lydos ir Kauno, arba tokiuose miesteliuose kaip Ašmena, Vileika, Nemenčinė, Svieriai ir Panevėžys. Iki 1918 m. gruodžio mėn. šie padaliniai neturėjo centrinės vadovybės ar organizacijos ir daugelis jų vadinosi pagal vietinį miestą ar regioną, pavyzdžiui, Lydos savisaugos dalinys vadinosi Lydos savigyna (lenk. Samoobrona Lidy). Pirmoji šių padalinių užduotis buvo pažaboti vokiečių dezertyrų nusikalstamumą, o vėliau – gintis nuo bolševikams palankių grupuočių. Nepaisant jos pavadinimo, dauguma šios organizacijos narių buvo jau sulenkinti, todėl palaikė šių teritorijų prijungimą prie naujai atkurtos Lenkijos valstybės.^[5]

Divizija

Divizijos branduolys buvo sudarytas 1918 m. gruodžio mėn. Minske, kur apytiksliai 1500 lenkų ir gudų apsiginklavo, siekdami apginti miestą nuo besiveržiančių Sovietų Rusijos pajėgų.^[6]

1919 m.

Prie divizijos prisijungė kita didelė savanorių grupė, maždaug 2500 karių, iš pradžių sukurtos Vilniuje, siekiant jį apginti nuo bolševikų 1919 m. sausio mėnesį. Keturias dienas trukusioje kovoje dėl miesto ir Naujosios Vilnios antibolševikinės pajėgos buvo priverstos trauktis.^[6] Naujai suformuota divizija dalyvavo tų metų sausio 8 d. Lietuvos Brastos mūšyje, viename pirmųjų Lenkijos ir Sovietų Rusijos karo mūšių.

1-oji lietuvių-gudų divizija Nemuno mūšyje

Varšuvos mūšis buvo svarbiausias mūšis, kuriame dalyvavo 1-oji lietuvių ir gudų pėstininkų divizija.

Primygtinai prašant Minske suformuoto 1-osios žydų gvardijos batalionui,^[7] 1919 m. birželį žydai kovojo su 1-ąją ir 2-ąją lietuvių-gudų divizijomis.^[1][8] Komunistai žydai laimėjo pirmąjį susirėmimą, priversdami savo priešus atsitraukti kelis kilometrus.^[7] 1919 m. rugpjūčio 8 d. Lenkijos kariuomenė išlaisvino Minską iš bolševikų.^[9] Pagrindinis puolimas buvo nukreiptas Maladečinos, Minsko ir Polocko kryptimi palei geležinkelius.^[10] Tačiau dėl sovietų pranašumo skaičiais ir nesulauktos paramos iš Baltarusijos liaudies respublikos, grupė traukėsi link centrinės Lenkijos. Kitos panašios savigynos grupės, pasipriešinimo organizacijos bei Rusijos pilietinio karo žaliosios armijos veteranai taip pat traukėsi į Lenkiją, kur jie buvo suburti į vieną dalinį, vadovaujamą generolo Vladislavo Vaitkos (Władysław Wejtko), anksčiau tarnavusio Rusijos imperijos kariuomenėje.

Vadovaujama generolo Jono Žondkovskio, divizija kovėsi daugelyje didžiausių Lenkijos-sovietų karo mūšių. Be to, ji suvaidino svarbų vaidmenį karą nulėmusiame Varšuvos mūšyje ir Nemuno mūšyje, per kurį divizija patyrė didelius nuostolius.^[6][8]

1920 m.

Nuo 1920 m. kovo mėn. iki rugsėjo mėnesio, 1-oji lietuvių-gudų divizija buvo priskirta prie 1-osios armijos, o nuo rugpjūčio iki spalio - 2-osios.^[11] Vėliau, spalio mėnesį, buvo priskirta prie 3-osios.^[11] Galiausiai, likus dviem dienoms iki paliaubų pradžios, divizijos padaliniai, gen. Liucijaus Želigovskio vedami, okupavo Vilniaus kraštą ir vėliau suformavo Vidurio Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų branduolį.

Divizijos sudėtis

85-ojo Vilniaus šaulių pulko vėliava

Divizijoje buvo dvi brigados, o kiekvienoje brigadoje du pulkai:^[11]

• XXXVII pėstininkų brigada
  • 80-as Naugarduko šaulių pulkas
  • 81-as Karaliaus Stepono Batoro Gardino šaulių pulkas
• XXXVIII pėstininkų brigada
  • 85-as Vilniaus šaulių pulkas
  • 86-as Minsko šaulių pulkas

Išskirstymas

Po Vilniaus miesto rinkimų bei valstybę 1923 m. aneksavus Lenkijai, divizija buvo dalinai demobilizuota ir likučiai įtraukti į Vilniuje esančioje 19-ąją pėstininkų diviziją.^[2]

Išnašos

1. Gdański, Jarosław (2017). „Kazokai, rusai ir ukrainiečiai lenkų tarnyboje 1920 metų kare“ [Kozacy, Rosjanie i Ukraińcy po stronie polskiej w wojnie 1920 r.]. Magazyn IOH (bimonthly). Toruń: Inne Oblicza Historii. ISSN 1734-9060.
2. Wyszczelski 2008, pp. 227–230.
3. Pacevičius 2014.
4. Maksimaitienė 1995, p. 50.
5. Łukowski & Stolarski 1994, p. ..
6. Janikula, Krzysztof (2004). „1920 metų karas“ [Wojna roku 1920]. Flotylle Rzeczne (lenkų). Republika.pl. Suarchyvuotas originalas 2007-02-13. Nuoroda tikrinta 2006-06-27.
7. Budnitskii 2012, pp. 373, 364.
8. Tarczyński 1998, pp. 265, 345, 390, 647.
9. Morgenthau 1922, p. 414, Minsk, August 8, 1919.
10. Davies 2006, pp. 59, 70.
11. Thomas 2014, p. 9.

Šaltiniai

Vikiteka: 1-oji lietuvių-gudų divizija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Morgenthau, Henry (1922). All in a Life-time. Doubleday & Page.
• Łukowski, Grzegorz; Stolarski, Rafal E. (1994). Walka o Wilno. Z dziejow Samoobrony Litwy i Bialorusi, 1918–1919 [Mūšis dėl Vilniaus. Iš Lietuvos ir Gudijos Savisaugos dalinių istorijos 1918–1919]. Adiutor. ISBN 83-900085-0-5.
• Maksimaitienė, Ona (1995). Lietuvos istorinė geografija ir kartografija: XX a. Lietuvos istorijos žemėlapiai ir jų šaltiniai. Valstybinis leidybos centras.
• Tarczyński, Marek (1998). „1 dywizja Litewsko-Białoruska [1-oji lietuvių-gudų divizija]“. Bitwa niemeńska 29 VIII - 18 X 1920 [Nemuno mūšis nuo 29 rugsėjo iki 18 spalio mėn. 1920 m.] Varšuva: Rytm. pp. 265, 345, 390, 647. ISBN 83-87893-55-2.
• Davies, Norman (2006). Biały Orzeł, Czerwona Gwiazda [Baltas erelis, raudona žvaigždė] (lenkų spausdinimas). Społeczny Instytut Wydawniczy Znak (1-asis leidimas). — anglų versija (2011) Random House, pp. 59, 70. Google Books.
• Wyszczelski, Lech (2008). Wilno 1919-1920 [Vilnius 1919-1920] (lenkų). Bellona. pp. 227–230. ISBN 9788311112490.
• Budnitskii, Oleg (2012). Russian Jews Between the Reds and the Whites, 1917-1920 [Rusijos žydai tarp raudonųjų ir baltųjų, 1917-1920 metai]. University of Pennsylvania Press [Pensilvanijos universiteto spauda].
• Thomas, Nigel (2014). Armies of the Polish-Russian War 1919-1921 [Lenkų-rusų karo 1919-1921 metais kariuomenės]. Osprey Publishing [Erelio spauda].
• Pacevičius, Paulius (2014). „LIETUVOS KARIUOMENĖS DEZERTYRAI NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVŲ IR VALSTYBINGUMO ĮTVIRTINIMO LAIKOTARPIU 1918–1923 M. [Chapter: DEZERTYRAI SVETIMŲ VALSTYBIŲ KARIUOMENĖSE, VEIKUSIOSE LIETUVOJE 1919–1920 M.]“. Karo Archyvas. Vilnius: GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO AKADEMIJA. XXIX. ISSN 1392-6489.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.