Lenkijos Respublikos ginkluotosios pajėgos (lenk. Siły Zbrojne Rzeczypospolitej Polskiej) arba neoficialiai Lenkijos kariuomenė (Wojsko Polskie) – Lenkijos Respublikos pagrindinė organizuota ginkluota struktūra šalies suverenumui nuo kitų šalių karinės agresijos ginti. Šis pavadinimas taikomas ginkluotosioms pajėgoms, veikusioms Lenkijos valstybės teritorijoje 1918–1939 m., taip pat 1949–1989 m., kai jos vadinosi Lenkijos liaudies kariuomenė (Ludowe Wojsko Polskie) ir nuo 1989 m. Kariuomenės vyriausiasis vadas Lenkijos Respublikos prezidentas.
1320–1569 m. suvienytos Lenkijos karalystės ir po Liublino unijos 1569–1795 m. Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės sudėtyje formuoti kariniai daliniai vadinosi Karūnos kariuomenė. 1797–1807 m., 1848–1849 m. ir 1914–1918 m. Lenkijos teritorijoje arba užsienyje iš lenkų ir kitų tautų savanorių suformuotos karinės struktūros, siekusios Lenkijos valstybės atkūrimo, vadinosi Lenkų legionais.
Lenkijos kariuomenė susikūrė 1918 m. rugpjūčio 12 d. Pirmąjį kovos krikštą gavo 1919 m. vasario 14 d. ties Mostais (dab. Baltarusija) kovose su Raudonąja armija. Kovo 2 d. buvo išvaduotas Slonimas, kovo 5 d. Pinskas, pasiekta Lyda. Vėliau kariuomenė, kuriai faktiškai vadovavo Valstybės Viršininkas Juzefas Pilsudskis, dalyvavo Lenkijos-Sovietų Rusijos karo kovose Ukrainoje, triumfuodama po 250 m. pertraukos praėjo pro Kijevo Aukso vartus. Šiuose mūšiuose ji neteko 150 žuvusių ir apie 300 sužeistų.
Kovos su Raudonąja armija atsinaujino 1920 m., kai bolševikai buvo nuėję iki Varšuvos. Šiuose mūšiuose Lenkija neteko 4500 žuvusių ir 22 000 sužeistųjų. Sumušta Raudonoji armija neteko 25 000 žuvusių ir sužeistų, 60 000 pateko į Lenkijos nelaisvę, dar 45 000 internavo Vokietija.
1922 m. Lenkijos kariuomenė įsivėlė į gėdingą politikų ir politikuojančių aukštųjų karininkų aferą, užpuldama Lietuvą ir užimdama Vilniaus kraštą.
1919–1922 m. kariuomenėje tarnavo apie 800 000 karių ir karininkų.
Nors 1934 m. sausio 26 d. buvo sudarytas Vokietijos ir Lenkijos nepuolimo paktas, per 1939 m. rugsėjo 1–spalio 6 d. Vokietijos ir SSRS vykdytą Lenkijos kampaniją Lenkijos kariuomenė buvo visiškai sumušta ir šalis okupuota. Per mūšius su Vokietija Lenkija neteko apie 620 000 žmonių, iš jų 66 000 žuvusių, 134 000 sužeistų, 420 000 belaisvių. Kovose su SSRS žuvo (daugiausia sušaudyta) arba sužeista keliolika tūkstančių karių, į nelaisvę pateko apie 250 000. Dar apie 70 000 lenkų karių internavo Rumunija ir Vengrija, apie 20 000 – Lietuva ir Latvija.[1]
Iš SSRS paimtų belaisvių 1941–1942 m. buvo suformuotas karinis junginys, vadinamoji Anderso armija, kurios pagrindu Irane ir Irake buvo sudarytas Lenkų II korpusas. 1944 m. iš likusių karo belaisvių sudaryta vadinamoji Lenkijos armija TSRS, kuri su Armija Liudova sudarė Lenkijos liaudies kariuomenę. Karo metais Lenkijos ir Lietuvos teritorijoje veikė su vokiečių žinia sudaryta Armija Krajova.
Lenkijos ginkluotąsias pajėgas sudaro:
Kariuomenės etatų sąrašuose 2006 m. buvo 136 200 kariai, iš jų 78 000 profesionalios tarnybos kariai: