Nuo pat įkūrimo 1323 m. Vilnius buvo Lietuvos sostinė.[3] Tačiau XX a. pradžioje apylinkėse dominavo lenkai, kurie sudarė 65 % Vilniaus gyventojų (lietuvių tebuvo 1-2 %)[4] Lenkijos valstybės viršininkas J. Pilsudskis siekė įgyvendinti Tarpjūrio federaciją su Lietuva, ir matė Vilnių Lenkijos interesų sferoje. Tačiau lietuviai siekė išsivaduoti nuo Lenkijos įtakos.[5][6]
Lenkiška karikatūra: lietuvis bando sulaikyti L. Želigovskį nuo Vilniaus paėmimo.
1920 m. spalį Lenkijos generolui L. Želigovskiui, kilusiam iš istorinių Lietuvos žemių, buvo patikėta vadovauti 1-ajai Lietuvos–Baltarusijos pėstininkų divizijai. Didžiąją dalį divizijos sudarė lenkai iš kresų (rytinių Lenkijos žemių).[7][8] Tų pačių metų rugsėjį J. Pilsudskis patarė L. Želigovskiui inscenizuoti maištą. Kartu jie parengė planą, pagal kurį L. Želigovskis ir jo pajėgos apsimes dezertyruojantys iš Lenkijos armijos ir paims valdžią Vilniuje ir Vilniaus krašte. Buvo sutarta, kad Lenkija neigs prisidėjusi prie „maišto“, tokiu būdu išsaugodama savo įvaizdį tarptautinėje scenoje.[8]
L. Želigovskis, kaip ir J. Pilsudskis,[9] buvo kilęs iš istorinių Lietuvos žemių, todėl galimai siejo save tiek su lenkų, tiek su lietuvių tauta. Gali būti, jog siekdamas Vidurinės Lietuvos įkūrimo jis nuoširdžiai tikėjo lenkiškosios Lietuvos mintimi.[6]
1912 m. lenkų etnografinis žemėlapis, parengtas pagal prieškarinius duomenis
Spalio 6 d. L. Želigovskis informavo savo karininkus apie planus sukelti maištą. Iš pradžių niekas nežinojo, jog L. Želigovskį remia J. Pilsudskis, tad generolo planai sulaukė pasipriešinimo iš jo paties karininkų. Jų parama L. Želigovskiui buvo taip susvyravusi, kad spalio 7 d. generolas pranešė J. Pilsudskiui negalintis vykdyti sutarto plano dėl trūkstamo palaikymo iš L. Želigovskio karių. Visgi vėliau dauguma karininkų pritarė maišto planui, tad operacijos nebuvo atsisakyta.[10]
L. Želigovskio pajėgos pajudėjo spalio 8 d. rytą, likus dviem dienoms iki Suvalkų sutartimi nustatytų paliaubų pradžios. Tądien generolas deklaravo, kad jis „išvaduos Vilnių iš lietuvių okupacijos“ ir „suformuos parlamentą, kuris nuspręs ginčytinų teritorijų likimą“.[10] L. Želigovskio pajėgos, kurias sudarė 14000 karių ir kurios buvo paremtos lenkų kariuomenės 1-ąja Lietuvos–Baltarusijos pėstininkų divizija,[8] įveikė 4-ąjį Lietuvos pėstininkų pulką prie Rūdninkų girios, vėliau prie Jašiūnų. Maištininkų pajėgos pasiekė Vilnių, tačiau miesto paėmimą atidėjo iki kitos dienos. Pagal tų laikų šaltinius, abi pusės tądien prarado vos po kelis karius.[11][12]
Lenkų pajėgos ženkliai viršijo regione dislokuotas lietuvių pajėgas. Reguliarioji L. Želigovskio kariuomenė pirmavo skaičiumi ir buvo palaikoma Lenkijos armijos logistikos. Spalio 8 d. popietę buvo nuspręsta atitraukti Lietuvos karius iš Vilniaus, evakuacija įvykdyta pernakt. Lietuvos valdžios atstovai, vadovaujami Igno Jonyno, miesto valdymą perdavė rezidavusiems Antantės pareigūnams, vadovaujamiems Prancūzijos pulkininko Constantin Reboul. L. Želigovskis atsisakė pripažinti naująją Vilniaus valdžią, tad šioji buvo priversta pasitraukti iš miesto.[12]
Spalio 12 d. L. Želigovskis paskelbė Vidurio Lietuvos Respublikos nepriklausomybę su sostine Vilniuje. Dauguma istorikų sutaria, jog ši valstybė buvo priklausoma nuo Lenkijos, tačiau neapsisprendžiama dėl priklausomybės laipsnio (lenkų istorijas Jeržis Lerskis tvirtina, kad Vidurinė Lietuva buvo marionetinė valstybė).[13]
Netrukus prie maištininkų prisijungė daugiau Lenkijos pajėgų: 13-asis kavalerijos pulkas, vadovaujamas pulkininko Butkevičiaus, bei 20 lėktuvų grupuotė.[13] Lenkijos kariuomenei veltis į konfliktą trukdė Suvalkų sutartis. Spalio 20-21 d. prie Pikeliškių vyko tolimesni mūšiai tarp maištininkų ir Lietuvos kariuomenės. Lapkričio 7 d. L. Želigovskio pajėgos pradėjo puolimą Giedraičių, Širvintų ir Kėdainių kryptimi. Lietuviai atmetė jo siūlomas paliaubas.[14] L. Želigovskis ignoravo Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijos siūlymus grįžti į spalio 20-21 d. pozicijas ir pradėti derybas. Lapkričio 17 d. pagalbą Lietuvai pasiūlė Tarybų Rusija, tačiau šios buvo atsisakyta. Pralaužusi lietuvių gynybą lenkų kavalerija lapkričio 18 d. pasiekė Kavarską ir toliau tęsė puolimą Kauno kryptimi. Tačiau lapkričio 19–21 d. Lietuvos pajėgos atmušė maištininkus Giedraičių mūšyje.[15] Lenkų literatūroje šis mūšis laikomas mažareikšmiu susirėmimu.[14][16]
Kovos nualino abi puses. Padedant Tautų Sąjungai, lapkričio 20 d. susitarta dėl ugnies nutraukimo, kuris turėjo įsigalioti kitą dieną, 9 val. ryto. Nors iki tol turėjo būti susilaikyta nuo puolimų, Lietuvos 7-asis pėstininkų pulkas susitarimą sulaužė, naktį kontratakuodamas ties Giedraičiais. Puolimu, kuris tęsėsi iki 14 val., lietuviai atsiėmė Giedraičius. Tautų Sąjungai reikalaujant Lietuvos pajėgos sustabdė karinius veiksmus, ir lapkričio 29 d. buvo pasirašytos Kauno paliaubos.[17][18] Tuo metu Mykolas Romeris, artimas J. Pilsudskio bendražygis ir krajovcų judėjimo lyderis, atsiribojo nuo J. Pilsudskio ir perėjo į lietuvių pusę, nors Lenkijos valstybės viršininkas jam siūlė Vidurio Lietuvos Respublikos ministro pirmininko postą.
Pasekmės
Juzefas Pilsudskis priima karinį paradą Vilniuje 1922 m.Vidurio Lietuvos Respublika (žalia spalva)
L. Želigovskis tapo de facto Vidurinės Lietuvos kariniu diktatoriumi, tačiau po 1922 m. rinkimų valdžią perdavė naujai išrinktam Vidurinės Lietuvos Seimui. Pastarasis po poros mėnesių nubalsavo už šalies inkorporavimą į Lenkiją. 1923 m. kovo 15 d. Tautų Sąjunga pripažino esamą situaciją ir patvirtino Lenkijos–Lietuvos valstybinę sieną. Tų pačių metų rugpjūčio 24 d. J. Pilsudskis viešai pripažino, jog J. Želigovskio maištas buvo iš anksto suplanuotas ir įvykdytas su J. Pilsudskio žinia ir palaikymu.[6][19]
Nepaisant Lenkijos pretenzijų į Vilnių, Tautų Sąjunga pareikalavo Lenkijos atsitraukti į prieš maištą buvusias pozicijas, tačiau Lenkija atsisakė tą padaryti. Iš principo Tautų Sąjunga galėjo pareikalauti Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos pajėgų įsikišti, tačiau Prancūzija nenorėjo gadinti santykių su Lenkija, o Jungtinė Karalystė nebuvo pasiruošusi veikti viena. Tad Vilniaus kraštas liko Lenkijai ir buvo inkorporuotas kaip Vilniaus vaivadija. Tautų Sąjunga nepripažino 1922 m. vykusių rinkimų į Vidurinės Lietuvos Seimą. Lietuva Vilnių toliau laikė savo konstitucine sostine.
Lenkijoje maištą palaikė krikščionys demokratai,[20] ir kairė,[21] tačiau kritikavo nacionaldemokratai.[22] Maištas sukėlė nesantaiką tarp J. Pilsudskio ir Ignaco Jano Paderevskio, suvaidinusio svarbų vaidmenį užtikrinant tarptautinį pripažinimą Lenkijos nepriklausomybei.[23] Anot istoriko Timothy Snyder, Vilniaus aneksija privertė Lietuvos politikus pakeisti požiūrį į tautos sampratą iš politinio į etninį, taip pat suteikė argumentų radikaliems politikams tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje.[24]
Lietuva atsisakė pripažinti Vidurio Lietuvą. Lenkijos ir Lietuvos tarpvalstybiniai santykiai pradėjo normalizuotis po Tautų Sąjungos derybų 1927 m., tačiau tik po 1938 m. Lenkijos ultimatumo Lietuva sutiko atkurti diplomatinius santykius su Lenkija ir pripažino de facto esančias tarpvalstybines sienas. Dėl konflikto šalių santykiai ilgam išliko įtempti.[6]
Šaltiniai
↑Allcock, John B. (1992). Border and territorial disputes. Gale Group. p. 146.
↑Reddaway, W. F; Penson, J. H; Halecki, O.; Dyboski, R., eds. (1941). The Cambridge history of Poland. Drom Augustus II to Piłsudski (1697-1935). Cambridge University Press. p. 577.
↑ 3,03,1Michael MacQueen, The Context of Mass Destruction: Agents and Prerequisites of the Holocaust in Lithuania, Holocaust and Genocide Studies, Volume 12, Number 1, pp. 27-48, 1998, [1]
↑Piotr Eberhardt. Ethnic Groups and Population Changes in Twentieth-Century Central-Eastern Europe: History, Data, Analysis. M.E. Sharpe. 2003. p. 39.
↑(lenk.)Grzegorz Łukowski and Rafal E. Stolarski, Walka o Wilno. Z dziejów Samoobrony Litwy i Bialorusi, 1918-1919 (The Struggle for Vilnius: the History of the Self-Defense of Lithuania and Belarus, 1918–1919), Adiutor, 1994, ISBN83-900085-0-5.
↑ 14,014,1Łossowski, Piotr (1991). Polska-Litwa: Ostatnie sto lat (Poland and Lithuania: the Last Hundred Years) (lenkų). Warsaw: Wydawnictwo Oskar. p. 110.
↑Čepėnas, Pranas (1986). Naujųjų laikų Lietuvos istorija. Chicago: Dr. Griniaus fondas. p. 634.
