Tai valstybės saugomas architektūros ir istorijos paminklas, 2007 m. įrašytas į LR Kultūros vertybių registrą. Koplyčia kartu su mūro siena ir Šviesos koplyčia, skiriančia ją nuo kapinių, sudaro vieningą kompleksą (unik. kodas 31214).[2] Vienas iš popiežiaus Jono Pauliaus II piligrimų kelio Lietuvoje sakralinių objektų.[3]
Koplyčia pastatyta 1912–1924 m. Garsėja legendiniu akmeniu, ant kurio, kaip teigiama, apsireiškė Švč. Mergelė Marija.
Istorija
Skirtingų šaltinių duomenimis, Marijos apsireiškimo data minėta 1608, 1612 m.[4][5]
1663 m. vysk. Aleksandras Sapiega Marijos apsireiškimo vietoje pastatė medinę koplyčią, ant apsireiškimo akmens buvo įrengtas altorius. Šiluvos istorijos tyrėjo kun. Stasio Ylos manymu, ši koplyčia galėjusi būti ne pirmoji Marijos apsireiškimo vietoje. Jau keletą dešimtmečių vietos katalikai eidavo į šią vietą pasimelsti, labai gerbė šią vietą, ją puošdavo, joje melsdavosi ir giedodavo. Įvykus kruvinam konfliktui su kalvinistais, čia buvo peršautas katalikų vikaras ir Nukryžiuotojo paveikslas, koplyčioje įvesti Šv. Kryžiaus garbinimo atlaidai.
Šiluvos klebonas Tadas Bukota nuvykęs į Londoną (jo brolis ten buvo Lietuvos-Lenkijos atstovas) parsivežė marmurinę Marijos su Kūdikiu statulą. Ji 1770 m. pastatyta koplyčios altoriuje. Peršautasis kryžius iš Apsireiškimo koplyčios perkeltas į bažnyčią ir pakabintas prie Švč. Jėzaus Širdies altoriaus. Po 1843 m. jis perneštas į bažnyčios koplytėlę, kur saugomos ir kitos istorinės vertybės.
1818 m. Žemaičių vyskupo sufraganasSimonas Giedraitis perstatė nykstančią, dar 1663 m. statytą koplyčią. Naujoji koplyčia buvo medinė, erdvesnė, su kolonomis, primenančiomis Vilniaus arkikatedros architektūrinį stilių. Ši koplyčia išstovėjo iki XX a. pradžios.
Marijos apsireiškimo 300 metų sukakčiai norėta pastatyti naują, didingą koplyčią. To siekė kun. Marcelinas Jurgaitis, 1903 m. paskirtas Šiluvos klebonu. Tais pačiais metais padaryti naujos mūrinės koplyčios brėžiniai, kurių autorius buvo arch. Antanas Vivulskis, sukūręs ir Trijų Kryžių paminklą Vilniuje. Statybos pradžia užtruko, pamatai buvo pakloti 1912 m. – jau minint Marijos apsireiškimo 300 metų sukaktį. Koplyčios kertinį akmenį pašventino prelatas Maironis.
Pirmojo pasaulinio karo metais koplyčios statybos sulėtėjo, pastatas buvo apgriautas. Tačiau ir karo metais žmonių buvo lankoma. Statyba baigta ir koplyčia pašventinta klebono kun. M. Jurgaičio 1924 m. rugsėjo 8 d. Jos interjeras dar nebuvo įrengtas. Šį darbą po klebono mirties tęsė Paulius Katelė. Koplyčios vidaus įrengimas užtruko visus Nepriklausomybės metus. Darbai dėl skolų buvo sustabdyti, ir tik 1939 m. Kauno arkivyskupijos kurija patvirtino naują koplyčios pagražinimo planą. Koplyčios įrengimas tęsėsi ir sovietmečiu. 1979–1986 m. čia al secco technika buvo sukurtos keturios sieninės kompozicijos, perteikiančios apsireiškimo ir stebuklingojo paveikslo istoriją, sukurtos naujos aliejinės drobės religinio gyvenimo temomis, vaizduojančios daugelį to meto šviesuolių, dvasininkų. Darbus organizavo klebonas kun. Vaclovas Grauslys.[6]
1933 m. įgyvendintas kunigo P. Katelės sumanymas Apsireiškimo koplyčioje įrengti 7 Sopulingosios Dievo Motinos skausmų stočių grafitinius atvaizdus.[7] Tuos metus Apaštalinis Sostas buvo paskelbęs Šventaisiais metais, todėl ta proga sumanyta įsteigti Sopulingosios Dievo Motinos takus, arba stacijas. Baigiantis metams Kauno arkivyskupas Juozapas Skvireckas šiuos atvaizdus pašventino ir iškabino Apsireiškimo koplyčioje. Septynių stočių apvaikščiojimas kalbant maldas bei giedant giesmes tapo sudėtine Šilinių atlaidų gavimo dalimi. Buvo tikima, kad norint gauti visuotinius atlaidus, reikia pasimelsti, pirma, Ligonių Sveikatos koplytėlėje; antra, meldžiantis ir giedant apeiti 7 stočių skausmų kelią Apsireiškimo koplyčioje; trečia, apvaikščioti 7 skausmų stotis Tytuvėnų vienuolyno bažnyčioskluatre ir, ketvirta, užlipti keliais Tytuvėnų Kristaus kančios laiptais.[7]
Ruošiantis sutikti 325 metų (1937 m.) jubiliejų, arkivyskupo J. Skvirecko iniciatyva buvo paruoštas Šiluvos Marijos šventovės aplinkos sutvarkymo projektas. Buvo numatyta bažnyčią ir koplyčią sujungti parku ir Marijos stotimis. Antrojo pasaulinio karo pradžia sutrukdė įgyvendinti pradėtą projektą.
Iki galo architekto projektas galutinai įgyvendintas tiktai 1999 m., kai koplyčios prieigas papuošė užbaigta antroji iš dviejų akmeninių angelų skulptūra (autoriai skulpt. R. ir R. Antiniai). Projekto autorius buvo numatęs priešais koplyčią statyti dvi klūpančių angelų skulptūras. 1970 m. kun. V. Grauslio užsakymu tėvas ir sūnus Antiniai nulipdė iš gipso dvi monumentalias angelų skulptūras. 1971 m. architektas Vladas Eimutavičius pagal A. Vivulskio eskizinius brėžinius parengė koplyčios aplinkos sutvarkymo projektą su angelų skulptūromis – architektūros komplekso sudedamąja dalimi. Sovietmečiu tokį projektą realizuoti buvo neįmanoma, todėl tik 1990 m. sugrįžta prie angelų statymo idėjos. Į Kauną iš Ukrainos buvo atgabenti du didžiuliai granito akmenys, sveriantys po 25 tonas, pagaminti pjedestalai. 1992 m. pabaigoje buvo iškalta pirmoji rymančio angelo skulptūra. Tais pačiais metais mirus monsinjorui V. Grausliui ir nutrūkus finansavimui, antrosios skulptūros gamyba užsitęsė.[8]
Apsireiškimo koplyčia Šiluvoje – įspūdingas miestelio statinys, panašus į baltą obeliską. 44 m aukščio bokštas atsiveria kraštovaizdyje iš toli, artėjant į Šiluvą pagrindiniu keliu. Apsireiškimo koplyčia dominuoja miestelio panoramoje ir apylinkių peizaže, nustelbdama gerokai senesnę baziliką.
Architektūros istorikė N. Tolvaišienė koplyčią įvertino kaip lietuviško stiliaus XX a. pradžios moderniosios architektūros pavyzdį.[6] Projekto autorius A. Vivulskis, studijavęs Paryžiuje, rėmėsi prancūzų modernizmo pavyzdžiais. Jis buvo iš anksto padaręs statinio erdvinį maketą (pirmą Lietuvos architektūroje), architektūrine forma pasirinkdamas kryžių, o medinį prieangį (deja, 1957–1959 m. vykusio remonto metu nugriautą) derindamas su mūro korpusu.
Koplyčia kvadratinio plano, centriškos kompozicijos, su viduryje iškilusiu prizmės formos masyviu bokštu ir keturiais bokšteliais (stulpais) kampuose. Statinys plytų mūro tinkuotomis sienomis. Fasaduose išsiskiria kampiniai bokšto kontraforsai, arkomis dekoruotos iškyšos su langais ir portalais, nišų ir langų arkados, priekyje – „Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu“ reljefas. Viduje įrengti skliautiniai perdenginiai, smailiaarkiai langai, puošti masverkais, medinės įsprūdinės durys su vitražais.
Koplyčios viduje į altoriaus pamatus įmontuotas Švč. M. Marijos apsireiškimo akmuo. Virš altoriaus iškyla Švč. M. Marijos skulptūra. Altorius stovi koplyčios viduryje, jį galima apeiti, todėl daugelis maldininkų, prašydami Dievo malonių, apie jį eina keliais. Koplyčios sienas puošia freskos, vaizduojančios svarbiausius Šiluvos įvykius: „Šiluvos Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslo atradimas“, „Šiluvos Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslo karūnavimas“, „Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimas Šiluvoje“, „Dabartinės Šiluvos koplyčios statyba“. Taip pat yra sienų ornamentinės tapybos, paveikslai „Šv. Kazimiero stebuklas prie Polocko“, „Švč. Mergelė Marija, Lietuvos rašytojų globėja“, „Kryžių Lietuva“, „Lietuvos krikštas“. Sienų tapybos atvaizdus 1979–1980 m. sukūrė dailininkai restauratoriai: Kęstutis Andziulis, Albinas Degutis, Juozas Algirdas Pilipavičius ir Vytis Dautartas. Bokšto viduje, sienų nišose kabo Albino Degučio ir Antano Kmieliausko tapyti paveikslai (1982–1988 m.). Vieno paveikslo autorius nežinomas.[9]
Koplyčios teritoriją nuo kapinių skiria aštuoniakampė akmens mūro siena, kurioje įrengtos laidojimo kriptos su memorialiniais įrašais. Čia yra palaidotas kunigas, Apsireiškimo koplyčios statytojas, knygnešys M. Jurgaitis (1855–1926). Koplyčios užnugaryje 2019 m. rugsėjo 13 d. pašventinta nauja Šiluvos šventovės Šviesos koplytėlė.[10]
Galerija
Prelatas Maironis šventina koplyčios pamatus
Šiluvos koplyčia tarpukariu
Mergelė Marija (tarpukario nuotrauka)
Mergelė Marija 2011 m.
Šiluvos koplyčia 2007 m.
Vaizdas iš kapinių (galinė dalis)
Koplyčios prieigos
Koplyčios vitražai
Apsireiškimo akmuo (lentoje įrašas: čia meldėsi Jonas Paulius II)
Freskų puošyba vargonų chore
Mauzoliejinė siena, skirianti kapines nuo koplyčios
