Šahada (arab. الشهادة = aš-šahādah – 'liudijimas') – musulmonų tikėjimo išpažinimas. Tai vienas iš 5 islamo stulpų, kuriuo liudijama Dievo vienybė (tauhidas) ir Mahometo pranašiškos pasiuntinystės viršenybė. Dar vadinamas kalima (žodžiu).
Šahados tekstas toks:
- لَا إِلَٰهَ إِلَّا ٱللَّٰهُ
- lā ʾilāha ʾillā -llāhu
- „Nėra kito dievo, išskyrus Dievą“
- مُحَمَّدٌ رَسُولُ ٱللَّٰهِ
- muḥammadur rasūlu -llāh
- „Mahometas yra Dievo pasiuntinys“
Šahada pabrėžiama vienatinio Dievo viršenybė prieš bet kokias daugybines dievybes (ilah). Tai pagrindinis musulmonų tikėjimo išpažinimas, tėvo perduodamas naujagimiui, taip pat tariamas į ausį mirštančiajam. Atsiverčiantis kitatikis turi viešai ištarti šahadą.[1] Šahada įtraukta į kasdienį viešą kvietimą melstis (azaną), ją sukalbėti patariama baigus maldą (salatą, rakatą), jos kartojimu (ypač, pirmosios dalies) neretai paremtas zikras. Šahadą ant savo vėliavų dažnai vaizduoja islamistiniai judėjimai ir organizacijos.
Korane tiksliai pateiktos šahados nėra, tačiau dalimis apreikšta 47, 48, 19 ir 29 surose.[2]
Išnašos
- ↑ Vincent J. Cornell. Voices of Islam. Greenwood Publishing Group
- ↑ Šahada. Šahada. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
.svg)
