Žemaičių plentas

Žemaičių plentas
Žemaičių plentas
Valstybės	Lietuva
Ilgis	195[1] km
Pradžia	Kaunas
Pabaiga	Gargždai
Atidarytas	1939 m.
Miestai	Kaunas, Ariogala, Raseiniai, Kryžkalnis, Rietavas, Vėžaičiai, Gargždai
Žemaičių plentas netoli Nemakščių

Žemaičių plentas – 1934–1939 m. tiestas magistralinis plentas iš Kauno į Klaipėdą. Ilgis – 195 km. Tarpukariu tai buvo ilgiausias šalyje nutiestas magistralinis plentas, skirtas pagerinti susisiekimą su Klaipėdos kraštu ir Klaipėdos uostu, pagyvinti Lietuvos ekonomikos plėtrą.^[1]

Istorija

1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, valstybei atiteko labai susidėvėję keliai. Be to, jie buvo labai netolygiai išdėstyti: magistraliniai plentai, ėję per Šiaulius–Tauragę ir Zarasus–Kauną – Marijampolę, neturėjo tarpusavio ryšio. Žemaitija, Lietuvos šiaurinė dalis, Klaipėdos kraštas ir uostas neturėjo jungties su Kaunu – tuometine Lietuvos laikinąja sostine.

Naująjį kelią projektavo ir statybai vadovavo Susisiekimo ministerijos Kelių valdybos Sauskelių direkcija, vykdė vietiniai rangovai. Numatyta trasa: Kaunas – Raseiniai – Kaltinėnai – Rietavas – Gargždai. Iškilmingas atidarymas įvyko 1939 m. liepos 9 d. prie Dievyčio ežero, ant Šiauduvos kalno. Atidaryme dalyvavo valstybės prezidentas Antanas Smetona ir kiti svečiai.

Žemaičių plento konstrukcija: Makadamo grindinys skaldos ir smėlio pagrindu, asfaltuotas, su drenažu. Kelias buvo pritaikytas automobilių transportui: ėjo tiesesne trasa, posūkiai didesnio spindulio; staigesniuose posūkiuose įrengti viražai (važiuojamoji dalis palenkta į kreivės vidų). Pastatyti 3 dideli tiltai: per Nevėžį – ties Babtais, Dubysą – ties Ariogala, Miniją – ties Gargždais. Sankryžoje su Šiaulių–Tauragės plentu ties Kryžkalniu pastatyta pirmoji Lietuvoje moderni, dviaukštė pervaža – Kryžkalnio viadukas.

Respublikos prezidentas Antanas Smetona pasirašo Žemaičių plento priėmimo aktą. (2008 m. Lietuvos pašto ženklas.)

Žemaičių plento tiesimas prie Ariogalos, 1937 m.

1939 m. Klaipėdą prijungus prie nacistinės Vokietijos, Lietuvos vyriausybė nusprendė vystyti Šventosios uostą. Atkarpoje tarp Rietavo ir Vėžaičių buvo pradėta pilti kelio į Šventąją sankasa. Buvo organizuota savanoriška jaunimo darbo ir poilsio stovykla, globojama Susisiekimo ministerijos. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse statyba sustojo.^[2] 1940 m. baigtas tiesti 180 km ilgio Aukštaičių plentas.^[3] Jis prasidėjo nuo Žemaičių plento netoli Babtų ir ėjo pro Josvainius, Kėdainius, Ramygalą, Panevėžį, Pasvalį iki Biržų.

Žemaičių plento schema, 1940 m.

Pokaryje augant transporto srautams, Žemaičių plentas pradėjo nebetenkinti kylančių poreikių. 1971 m. pradėta tiesti Kauno–Klaipėdos automagistralė, einanti nauja, ištiesinta trasa. Maždaug apie 40 km nuo Kauno, senojo plento trasa sutampa su naujai nutiesta automagistrale.

Nutiesus automagistralę Vilnius–Kaunas–Klaipėda, senasis Žemaičių plentas naudojamas vietiniam susisiekimui tarp šalimais prigludusių miestelių ir gyvenviečių.

Lankytinos vietos

Perkūno žirgai

Tiesiant Žemaičių plentą, nutarta šiam istoriniam įvykiui atminti pastatyti paminklą. Parinkta vieta magistralės pradžioje, ant Kauno Milikonių kalno, nuo kurio atsiveria vaizdas į Senamiestį ir Vilijampolę. Šviesiai pilko kampuotų ir apvalių formų granito blokų 7,20 m aukščio obeliskas „Perkūno žirgai” užsibaigia dviejų žirgų galvų ir vyro, laikančio žirgus už žąslų, kompozicija. Šonuose iškalti Kauno bei Klaipėdos herbai, o netoli pjedestalo užrašas: „Žemaičių plentas Kaunas–Klaipėda 220 km 1933–1938”. Paminklo autorius, klasikinės formos gerbėjas, skulptorius Vytautas Kašuba savo kūriniui parinko obelisko formą, suteikęs jam lietuviškų bruožų – obeliską vainikuoja dviejų žirgų galvos, artimos namų stogų mediniams drožiniams. Užrašo šrifto kompoziciją sukūrė dailininkas Telesforas Kulakauskas. Antrojo pasaulinio karo metais obeliskas beveik nenukentėjo.^[4]

Lietuvai antrą kartą atkūrus valstybingumą, šalia paminklo suplanuota įrengti apžvalgos aikštelę, paminklą patraukiant kiek toliau nuo kelio. 2004 m. gruodžio 17 d., perkeliant paminklą, paminklo pamate rasta į medinį apvalų dėklą įdėta žalvarinė kapsulė. Atidarius kapsulę, joje rasta 21 skirtingo nominalo moneta, dauguma iš jų kaltos 1925 m., kitos – 1936 m. bei ant pergamento surašytas aktas, kuriame išvardinti kelio statybai vadovavę inžinieriai. Gerai išsilaikiusį pergamentą, kuris buvo įdėtas į kapsulėje buvusį stiklinį dėklą, puošia Lietuvos, Vilniaus ir Klaipėdos herbai.

Ariogalos šaltinis

Šaltiniai

Važiuojant Ariogalos tiltu per Dubysą, šalia matosi per Antrąjį pasaulinį karą subombarduoto tilto liekanos. Čia – Dubysos regioninio parko riba. 1936 m. vykstant plento tiesimo darbams, sutvarkyta priešais tiltą kalno papėdėje trykštančio šaltinio, kuris laikomas šventu, aplinka, padarytas nedidelis baseinėlis. Netoliese, to paties kalno šlaite, 1937 m. išbetonuoti Gediminaičių stulpai. Sovietmečiu juos mėginta sunaikinti, tačiau paminklas buvo tik užkastas žemėmis. 1989 m. Gediminaičių stulpai atstatyti. Po Romo Kalantos susideginimo, 1972 m. naktį iš liepos 21 į 22 d. šalia šaltinio kaunietis V. Lažinskas pastatė metalinį apie 8 m aukščio kryžių. Greitai jis buvo nugriautas, tačiau Lietuvos atgimimo metais atstatytas.

Išnašos

1. Žemaičių plentas. Mažosios Lietuvos enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2021-10-15.
2. Valdemaras Michalauskas. Žvilgsnis į vasaros stovyklas // Draugas Nr. 93, 2000-05-11, psl. 5
3. 1939 m. bus atidarytas 180 km ilgio Aukštaičių plentas autc.lt. Lietuvos aidas 1937 11 08, p. 6.
4. „Sparnuoti ir keturkojai miesto ženklai“. kauno.diena.lt. Kauno diena. 2004-08-14. Nuoroda tikrinta 2024-08-03.