Žemaitijos seniūnija (lot.Capitaneatus Samogitiae) – LDK administracinis vienetas nuo 1409 ar 1411 m. iki 1795 m. Apėmė LDK (ir etninės Lietuvos) šiaurės vakarų dalį; nuo XVI a. 7-ojo dešimtmečio seniūnijos juridinis statusas iš esmės nesiskyrė nuo LDK vaivadijų juridinio statuso. Herbas – juoda meška raudoname lauke. Nuo 1575 m. vadinosi Žemaitijos kunigaikštyste.[1]
Istorija
Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Žemaitija.
Žemaičių seniūnija (XV–XVII a. šaltiniuose ji minima ir kaip „Žemaičių žemė“) buvo sudaryta 1409 ar 1411 m., žemaičių sukilėliams atkovojus iš kryžiuočių pastariesiems Vytauto 1404 m. Racionžo sutartimi užrašytą istorinės Žemaitijos dalį. Seniūnijos siena su Prūsija nustatyta 1422 m., sudarant Melno taiką, o siena su Livonija – 1426, 1473, 1529 ir 1541 m.
1441 m. Ldk Kazimieras Jogailaitis ėmė tituluotis ir Žemaičių kunigaikščiu, – todėl nuo to laiko iki 1795 m. Žemaičių seniūnija dažniau vadinta „Žemaičių kunigaikštyste“.
Po ATR III padalijimo (1795 m.) didžioji Žemaičių seniūnijos dalis atiteko Rusijai, o kairiajame Nemuno krante buvęs seniūnijos pietryčių kampas – Prūsijai.
Administracinis suskirstymas
Žemaitijoje apskritimis (traktais) nuo XVII a. vadinti buvę valsčiai, kurių XVIII a. pabaigoje buvo 28. Seniūnijos bajorai į seimelį rinkdavosi Raseiniuose, joje buvo vėliavininkas ir iždininkas, vaivadijos ir apskričių pareigūnai.[3]
Dar iki XVI a. vidurio nusistovėjo seniūnijos skirstymas į 27 tijūnų administruojamus valsčius, kurie nuo XVII a. buvo vadinami „pavietais“[4] (apskritis; kartais vienas tijūnas administruodavo kelis Žemaičių seniūnijos valsčius). XV–XVI a. buvo šie valsčiai: [5]
Iki 1764 m., t. y. iki Telšių reparticijos (amžininkų vadinta ir „Telšių pavietu“) sudarymo seniūnija skirstyta tik į labai nevienodo dydžio valsčius (dalis tų valsčių dar skirstyti į vad. traktus), o nuo 1764 m. – taip pat į 2 (Raseinių ir Telšių) reparticijas (1775 m. Telšių reparticijos centras perkeltas į Šiaulius). 1791–1795 m. Žemaičių seniūniją sudarė jau 3 (Raseinių, Šiaulių ir Telšių) reparticijos (žemės) ir 29 valsčiai.
1790 m. seniūnijoje gyveno per 327 tūkst. žmonių, seniūnijos teritorijoje tada buvo 120 miestų ir miestelių.
Valdymas
Institucijos
Iki XVI a. 7-ojo dešimtmečio seniūnijos administraciją sudarė Žemaičių seniūnas, Žemaičių kaštelionas, Žemaičių maršalka, Žemaičių karuža, Žemaičių kunigaikštystės pilies teismo teisėjas ir to paties teismo raštininkas; valdant Žygimantui Augustui greta šių pareigybių dar įvestos Žemaičių pakamarės ir Žemaičių kunigaikštystės žemės teismo teisėjo, pateisėjo bei raštininko institucijos.
ATRSenate Žemaičių seniūnijai dar atstovavo Žemaičių vyskupas. Žemaičių krašto seimelis į ATR Seimą deleguodavo tris, o į Lietuvos Tribunolą – keturis (du į rusėniškąją ir du į lietuviškąją sesiją) seniūnijos atstovus. Į ATR Seimą deleguoti seniūnijos atstovai nuo kitų LDK sričių atstovų skyrėsi raudonais kontušais su žydrais apvadais.
Pirmieji žinomi Žemaičių seniūnai (Rumbaudas Valimantaitis ir kt.) buvo paskirti vien LDK nuožiūra, tačiau po 1440–1441 m. žiemos įvykių (Žemaičių seniūnijos bajorų maišto prieš LDK centrinę valdžią) Žemaičių seniūną, savo pareigas paprastai eidavusį iki gyvos galvos, Ldk skirdavo tik iš seniūnijos seimelio pasiūlytų kandidatų.
Žemaičių seniūnas, kuris turimais įgaliojimais prilygo LDK vaivadoms, buvo aukščiausias valstybinės valdžios pareigūnas Žemaičių seniūnijoje, šios seniūnijos bajorų vadas ir seniūnijos bajorų pašauktinės kariuomenės vadas, taip pat LDKPonų tarybos narys, o nuo 1569 m. – ATRSenato nuolatinis narys. Jo kompetencijai buvo priskirti Žemaičių seniūnijos administracijos, teismo ir karo reikalai. Be to, jis rūpinosi seniūnijos miestų bei miestelių saugumu, jų vidaus tvarka, kontroliavo juose prekių kainas, matus ir saikus. Žemaičių seniūno jurisdikcijai priklausė ir seniūnijos miestų bei miestelių žydų bendruomenės.[6]
Centras
Svarbiausias seniūnijos administracinis centras (Žemaičių seniūnų rezidavimo vieta) iš pradžių buvo Kražiai, nuo 1535 m. iki XVI a. pab. − Kėdainiai, nuo XVII a. pr. − Raseiniai.
Seniūnijos seimelis rinkdavosi Kražiuose, Vilkijoje arba Kėdainiuose, nuo XVI a. 8-ojo dešimtmečio – dažniausiai Raseiniuose. Nuo 1764 ir 1791 m. teisę rinktis į savo seimelius taip pat turėjo Raseinių, Telšių ir Šiaulių reparticijų (likusios LDK dalies pavietams prilygusių teisminių bei bajorų savivaldos teritorijų; nuo 1793 m. vadintos „žemėmis“) bajorai.
↑Enciklopedija „Lietuva“, I t. // Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 20 psl.
↑Žemaičių seniūnija. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.
↑Žemaitijos seniūnija. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 485 psl.
↑Žemaičių seniūnija. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.
↑Žemaičių seniūnija. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.
.svg){kind=small}
_within_Lithuania_in_the_17th_century.png)
,_1753.jpg)
