PROFILBARU.COM

Norvegijos istorinis regionas Nord-Norge / Nord-Noreg

Šalis	Šiaurinė Norvegija
Tautos	norvegai, samiai
Miestai	Mo i Rana, Budė, Narvikas, Harstadas, Trumsė, Alta

Šiaurės Norvegija, Triondelagas, Vakarų Norvegija, Pietų Norvegija, Rytų Norvegija,

Šiaurės Norvegija (norv. Nord-Norge / Nord-Noreg) − viena iš penkių tradicinių Norvegijos žemių. Kaip ir kitos Norvegijos žemės, ji neturi administracinės funkcijos, o yra istorinis-kultūrinis regionas. Kartu Šiaurės Norvegija sudaro didelę dalį Laplandijos kultūrinio regiono (todėl dar vadinamas Norvegijos Laplandija).

Šiaurėje jį riboja Norvegijos jūra, pietuose – Triondelagas, Švedijos-Suomijos Norlandas.

Administracinis padalinimas

Šiaurės Norvegijos plotas 112951 km², o gyventojų − 462908 (2002). Administraciškai Šiaurės Norvegiją sudaro 2 apskritys:

Geografija

Šiaurės Norvegija – kalnuotas, retai gyvenamas šiaurės kraštas, gausiai išvagotas fiordų. Jam priklauso daugybė salų Norvegijos jūroje. Regioną sudaro šie geografiniai-kultūriniai regionai:

Helgelandas (senovės Halogalandas) – piečiausia Šiaurės Norvegijos dalis, esanti piečiau poliaračio. Šiaurėje jį uždaro Saltfjeleto kalnynas, skiriantis nuo Salteno;
Saltenas – šiaurinė žemė į šiaurę nuo Saltfjeleto;
Ofotenas – žemyninė dalis į šiaurę nuo Salteno;
Lofotenas – siauras ir ilgas pusiasalis į vakarus nuo Ofoteno, išsikišęs toli į vakarus;
Vesterolenas – salynas į šiaurę nuo Lofoteno;
Tromsas – sutampa su buvusia Tromso apskritimi. Yra į šiaurės rytus nuo Ofoteno;
Finmarkas – sutampa su buvusia Finmarko apskritimi. Yra į rytus nuo Tromso;

Istorija

Pirmoji žinoma krašto kultūra buvo Komsos kultūra (maždaug VIII tūkst. pr. m. e.), kurios gyventojai paskutiniaisiais tūkst. pr. m. e. paliko piešinius olose. Manoma, kad šios kultūros kūrėjai buvo senųjų krašto gyventojų samių protėviai, nors samių buvimas regione atsekamas tik iki II tūkst. pr. m. e.

II–III a. į pietines regiono pakrantes kėlėsi germanai, kurie prekiavo su vietiniais samiais. Tikriausiai vyravo mišrios santuokos. Taip formavosi germanų vyraujamas regionas Halogalandas. IX–X a. asmenybės iš šio krašto Otaras iš Halogalando, Toriras Šuo ir kiti pagarsėjo vikingų pasaulyje kaip keliautojai ir dydvyriai. Šis šiaurietiškas kraštas ilgai priešinosi norvegų (kilusių iš Rytų Norvegijos) ekspansijai, tačiau 872 m. galiausiai įjungtas į karalystę. Tai sumažino regiono reikšmę, kadangi politiniai ir kultūriniai Norvegijos centrai buvo gerokai toliau pietuose.

Iš pradžių regionas paskirtas valdyti Ladės jarlams, o XI a. viduryje perėjo tiesiogiai Norvegijos karūnai. Administraciškai didžiąją dalį teritorijos sudarė Halogalando provincija (norv. Håløygjafylke), nepavaldi nė vienam iš keturių tingų, o Finmarkas traktuotas kaip „duoklinė šalis“ (norv. skattland), kaip ir Grenlandija, Islandija, Hebridai ir pan.

XI–XII a. vyko krašto kristianizacija (priimta vakarų krikščionybė), statomos bažnyčios. Tuometinė Norvegija netiesiogiai kontroliavo didžiules samių teritorijas į šiaurę nuo Svealando (t. y. istorinį Norlandą): jas dalijosi su Karelijos kunigaikštyste rytuose ir suomių kolonistais (lapmarkomis) pietuose. Dėl to susikirto Norvegijos interesai su Naugardo respublika (kuri savo ruožtu valdė Kareliją). XIV a. vid. sudarytos keletas sutarčių su Naugardu dėl sienų, bet galutinai karai su šia respublika baigėsi tik XV a. pabaigoje. Nuo tada Norvegijos rytinė siena su Rusija nusistovėjo.

Iki XVII a. Šiaurės Norvegijos ekonomika buvo paremta džiovintų menkių prekyba. Tačiau vėliau dėl įvairių priežasčių krašto ūkis menko, gyventojų mažėjo. XVII a. Norvegija galutinai neteko didelių teritorijų, kurios perėjo Švedijai (tarp jų – Jemtlandas). Mažėjant vyriausybės dėmesiui kraštui, čia kėlėsi Rusijos kolonistai (pomorai), vėliau – suomių kolonistai. Tai suformavo didelė etninė krašto įvairovė.

Norvegijai atgavus nepriklausomybę 1905 m., stiprėjo norvegiškasis nacionalizmas, dėl kurio Šiaurės Norvegijoje uždraustas oficialus vietinių kalbų naudojimas. Kraštas stipriai nukentėjo per II Pasaulinį karą.

Per XX a. II pusę vyko strateginis Šiaurės Norvegijos atstatymas, remiant krašto ekonomiką. Nepaisant to, dėl migracijų į pietus ir kitų priežasčių regiono gyventojų skaičius ir ūkis auga palyginus lėtai. Nuo XX a. 8 deš. paaštrėjo samių problema, stiprėjo samių etninis sąmoningumas. Samių kalbos pradėtos mokyti mokyklose, 1989 m. įsteigtas Samių parlamentas.