Kalbant apie indėnus, Šiaurės Amerikos apibrėžimas yra kiek kitoks, nei dabartinis kultūrinis ar geografinis apibrėžimas. Šiuo atveju Šiaurės Amerikai priskiriama šiaurinė Meksika, kurios gyvenimo sąlygos artimesnės visai Šiaurės Amerikai, nei į pietus esančiai Mezoamerikai.
Visa ši teritorija skirstoma į 9 kultūrinius regionus, kurie pasižymi skirtingomis geografinėmis bei gamtinėmis sąlygomis.
Pietvakarių regionas – kultūriškai labiausiai pažengęs regionas. Jis dar dalijamas į dvi dalis – retai gyvenama Aridoamerika pietuose (Meksikos plynaukštėje) ir Oazisamerika šiaurėje. Oazisamerika turėjo kontaktų su Mezoamerika, iš kurios plito kultūra. Ypatingą vietą čia užėmė anasazių („senieji“ arba „protėviai“) kultūra, egzistavusi VIII-XIV a. Iš jos išsivystė Pueblų kultūra.
Lingvistinė klasifikacija
Šiaurės Amerikos indėnų etninis žemėlapis iki kolonizacijos
Šiaurės Amerikoje gyveno apie 1500 genčių, kalbančių 1400 kalbų ir tarmių, priklausančių maždaug 30 kalbų šeimų. Tarp svarbiausių grupių yra išskiriamos:
Tradicinė apranga: ledžingai (kelnių klešnės be viršutinės dalies), ledžingai (pusiau sijonai, sujuosiami gyvūno sausgyslėmis per juosmenį), sijonai iš odos, odiniai ir kailiniai apsiaustai palaidinės, ir elnių ir briedžių odos mokasinai (batai), kailiniai (bizonų, lokių, briedžių, bebrų ir kt. kailių), švarkai (paprasti ir šventiniai, iš įvairių gyvūnų odų), drabužių ir galvos papuošalai.
Svarbiausi papuošalai buvo: Erelio, vanago, sakalo ir varnųplunksnos bei karūnos, pumų, lokių, vilkų, lūšių, bizonų, elnių ir briedžių kailių apsiaustai bei pseudo galvos. Karoliai ir iš jų padaryti vampunai (įrašai), priešų plaukų skalpų įsiuvai, gyvačių odos juostos ir diržai, įvairiaspalvių karoliukų siuvinėjimai, dygliakiaulių dygliai, įvairių gyvūnų šeriai ir t. t.
Būstai ir pastatai
24 genčių kongreso metu (1901)
Š. Amerikos gentys gyveno palapinėse iš karčių, dengtų bizonų odomis – tipi. Miškingų rajonų (Š. Amerika ir P. Amerika) – vigvamuose, būstuose iš šakų, žievės, ruoniųkailių, lapų, velėnos, akmens, lentų, nedegtų plytų (adobų), plūkto molio.
Papročiai, karo menas
Įvairių genčių ginklai buvo kovos kirviai – tomahaukai (iš algonkinų kalbos „Tumahakan“), ietys, strėlės, lanksčios kuokos, peiliai, lankai, svaidyklės, skydai, žaliaminės odos kilpavirvės (laso), mediniai kardai su įstatomais kalnų stiklo (obsidiano) ašmenimis. Pagrindinis karo tikslas – pagrobti priešo turtą (arklius, palapines, moteris, vaikus, ginklus). Užpuolimas vykdomas iš pasalų, stebint priešo judėjimą, įpročius, apsaugą, karių skaičių, išsidėstymą, karingumą. Skalpas – ne pagrindinis karo trofėjas. Indėnų kariui svarbiau paliesti ginkluotą priešą plika ranka arba išgelbėti gentainio gyvybę, paaukojant saviškę ir parodyti karinį šaunumą. Šlovė svarbesnė už negyvą priešą. Labai svarbus sugebėjimas surasti priešą pagal painius ir menkai išlikusius pėdsakus. Medžiotojo-pėdsekio šlovės iškėlimas aukščiau žudymo.
Po medžioklės ir karo žygio atliekamos dvasinio susitaikymo su aukos dvasia apeigos – šokiai ir būrimai. Daugumoje genčių labai svarbi buvo belaisvio paaukojimo dievams prasmė. Jo kraujas – dievų maistas, užtikrinantis genties gerovę ateityje. Moterys užsiima tik moteriška (buitine) veikla. Berniukai nuo 6 metų suburiami į brolijas-draugijas. Vėliau – į jaunuolių karines sąjungas. Suaugę kariai priklauso karių sąjungai. Pažeidę jų taisykles, šalinami iš karių ir tampa pajuokos objektu. Pasižymėjęs karys gali tapti vadu. Burtininku-žyniu tampa tik tam ypatingų savybių turintis žmogus. Jis – šventas ir neliečiamas, todėl turi didžiulę įtaką gentyje, sprendžiant visus klausimus.
Iš Š. Amerikos indėnų literatūros išliko odžibvėjų himnų, dakotų (sijų) ir kajovų metraščių – piktografijų, delavarų (leni – lenapių) 5 dalių epas „Valam olum“ („Raudonasis užrašas“), algonkinų legendos apie pasaulio sukūrimą (užrašyti medžio žievėje 184-iais piktografiniais ženklais, išspausdintas 1836 m.).
Šiaurės Amerikos regionas buvo kolonizuojamas iš įvairių pusių. XVI a. iš pietų jį kolonizavo ispanai, kurie plėtė savo valdas iš Mezoamerikos. Nuo XVII a. iš rytų teritoriją kolonizavo prancūzai, olandai, britai. XVIII a. vakaruose pasirodė Rusai.
Nuo pat europiečių kolonistų atvykimo indėnų santykiai su jais geriausiu atveju buvo įtemptos paliaubos. Nors kartais šios grupės bendradarbiavo, tačiau vietiniai gyventojai buvo išstumiami iš geriausių žemių ir dažnai tam priešinosi ginklu.
Nors paskutiniu metu tapo populiaru teigti, kad indėnai skalpuoti išmoko iš europiečių, tačiau pagal istorinius duomenis indėnai skalpavimą praktikavo gerokai prieš pirmuosius kontaktus su europiečiais [1]Archyvuota kopija 2002-12-23 iš Wayback Machine projekto.. Pirmasis aprašytas atvejis, kai baltasis skalpavo indėną aprašytas tik 1725 m. vasario 20 d. Naujajame Hampšyre. Europoje skalpavimas buvo įprastas dalykas klajoklių gentims dar bronzos amžiuje.
Irokėzų konfederacijos Keturios Tautos Amerikos revoliucijoje buvo britų sąjungininkai. Kolonistus ypač sukrėtė 1778 m. vykusios Vajomingo slėnio ir Vyšnių (Cherry) slėnio skerdynės.
Šiuo metu Šiaurės Amerikos indėnai yra labai stipriai išnaikinti. Dauguma kalbų ir tautų yra išnykę. Palyginus su Mezoamerikos ir Andų regionais, jų procentinė sudėtis dabartinėse valstybėse yra labai maža, – JAV indėnai sudaro ne daugiau 1 proc. gyventojų, Kanadoje – apie 2,4 proc.
