Pirmųjų vanaginių fosilijos žinomos iš ankstyvojo eoceno laikotarpio, maždaug prieš 50 milijonų metų, bet iš šio laikotarpio jų radiniai labai fragmentiški. Kaip ir daugumos kitų plėšriųjų paukščių atveju, šios grupės fosilijos įrašai yra gana išsamūs nuo vėlesniojo eoceno (prieš 35 milijonus metų) epochos, o šiuolaikinės gentys yra gerai dokumentuotos nuo ankstyvojo oligoceno epochos, maždaug prieš 30 milijonus metų.
Mūsų laikais vanaginiai paplitę visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Gyvena įvairiuose biotopuose, išskyrus arkties tundrą ir sausringiausias dykumas.
Tai nedideli, vidutinio dydžio ir dideli, žemyn lenktu, gana trumpoku snapupaukščiai. Turi gerai išsivysčiusią regą[1]. Jų kojos stiprios, prisitaikę griebti ar nešti grobį, o užpakalinio ir priekinių pirštų nagai stipriai lenkti ir aštrūs[2]. Vanaginiai paukščiai turi ilgus, o daugelio rūšių ir gana plačius sparnus, kurie padeda sklandyti ir sklęsti. Viršutinės kūno dalies plunksniniame apdare dažniausiai dominuoja rudi, juodi, pilki atspalviai, apatiniame – šviesesni atspalviai. Lytinis dimorfizmas pasireiškia kūno masėje, kuomet visų rūšių patelės yra stambesnės. Pavyzdžiui labiausiai lytinis dimorfizmas masėje pasireiškia tarp aktyviai paukščius medžiojančių rūšių, tokių kaip tikrieji vanagai (Accipiter), kurių patelės stambesnės 25–50%. Tarp rūšių, kurios medžioja smulkesnius graužikus, driežus, varliagyvius, žuvis, vabzdžius, patelių ir patinėlių dydis skiriasi nuo 5% iki 30%. Skirtingų lyčių individų dydis beveik nesiskiria pas Senojo pasaulio grifus mintančius dažniausiai dvėseliena ar kitus vanaginius mintančius gyvatėmis, nors vidutiniškai ir jų patelės gali būti sunkesnės už patinėlius. Nedidelė dalis rūšių, pavyzdžiui lingės (Circus) turi lytinį dimorfizmą plunksniniame apdare, tokiu atveju patinėlių plunksnos ryškesnės nei pas pateles, o patelės panašesnės į jauniklius.
Smulkiausios rūšys yra perlamutrinis peslys (Gampsonyx swainsonii) ir afrikinis mažasis paukštvanagis (Accipiter minullus) – abiejų kūno ilgis 23 cm, sveria 85 g. Stambiausia šeimos rūšis yra tamsieji grifai (Aegypius monachus), kurie sveria iki 14 kg, jų kūno ilgis 98–120 cm, skersmuo tarp išskleistų sparnų galų 250–310 cm. Apie 1400 metus Naujojoje Zelandijoje išnykęs Hasto sakalinis erelis(Harpagornis moorei) svėrė iki 15 kg ir kūno dydžių, svoriu pralenkė šiuo metu gyvenančias visas plėšriųjų paukščių rūšis.
Gyvenimo būdas
Gyvenimo būdas labai įvairus. Beveik visos rūšys aktyvios šviesiu paros metu, tik nedaug rūšių aktyvios naktį. Pavyzdžiui raštuotasparnis palšasis peslys (Elanus scriptus) aktyvus naktį ir prietemose. Beveik visos rūšys monogamai – poruojasi visam gyvenimui, tik nedidelė dalis rūšių poliginai ir poliandrai. Lizdus krauna abu poros nariai, bet daugiausia lizdui medžiagos atneša patinėliai. Lizdus krauna ant klifų, medžiuose arba ant žemės. Deda nuo 1 iki 9 kiaušinių. Priklausomai nuo rūšies, peri nuo 28 iki 60 dienų. Daugumoje rūšių peri abu poros nariai. Grobį gaudo ant žemės, medžių, rečiau ore ir vandenyje, o Senojo pasaulio grifai daugiau minta negyvais gyvūnais. Dauguma minta gyvu grobiu – paukščiais, dažniausiai smulkiais graužikais ir kitais nedideliais žinduoliais, ropliais, varliagyviai, žuvimis, bestuburiais, vaisiais.
Gyvenęs laisvėje vanaginių šeimos paukštis yra išgyvenęs 38 metus. Gyvenę nelaisvėje žmonių priežiūroje, stambūs ereliai ir grifai yra išgyvenę iki 60 metų[3].
Vanaginių pošeimiai ir gentys
Vanaginių pošeimių klasifikacija iki šiol vienodai nenusistovėjusi ir keičiasi. Priklausomai nuo mokslinio šaltinio autorių, vanaginių pošeimių skaičius nurodomas skirtingai, bei skirtingas genčių priklausomumas pošeimiams. Cornell Lab of Ornithology išskiria 69 gentis ir 250 rūšių[4]. Howard and Moore pasaulio paukščių klasifikacija išskiria 67 gentis ir 233 rūšis.
Žemiau, vanaginių 14 pošeimių ir 68 genčių klasifikacija abėcėlės tvarka:
Kilnusis erelis (Aquila chrysaetos). Įrašytas į Lietuvos raudonosios knygos 1(E) kategoriją. Reguliariai stebimas per migracijas, žiemoja retai. Lietuvoje lizdavietės nežinomos, nors aplinkinėse šalyse peri.
Stepinis erelis (Aquila nipalensis). Ypatingai retai užklystantis į Lietuvą. Lietuvoje neperi.
Karališkasis erelis (Aquila heliaca). Ypatingai retai užklystantis į Lietuvą. Lietuvoje neperi.
Paprastasis gyvatėdis (Circaetus gallicus). Įrašytas į Lietuvos raudonosios knygos 0(Ex) kategoriją. Reguliariai pastebimas per migracijas. Lietuvoje seniau perėdavo, bet jau keletas paskutinių dešimtmečių perinčių porų nepastebima.
Juodasis peslys (Milvus migrans). Įrašytas į Lietuvos raudonosios knygos 2(V) kategoriją. Reguliariai pastebimas per migracijas, bet žiemoja retai ar atsitiktinai. Lietuvoje peri.
Tūbuotasis suopis (Buteo lagopus). Lietuvoje reguliariai stebimas per migracijas ir žiemojimo metu. Lietuvoje neperi.
Stepinis suopis (Buteo rufinus). Ypatingai retai užklystantis į Lietuvą. Lietuvoje neperi.
Paprastasis suopis (Buteo buteo). Lietuvoje dažniausia dieninių plėšriųjų paukščių rūšis. Reguliariai pastebimas per migracijas ir žiemojimo metu. Lietuvoje peri.