Vladislavas Mickevičius (lenk. Władysław Mickiewicz, 1838 m. birželio 23 d. Paryžius – 1926 m. birželio 9 d. ten pat) – lenkų biografas, vertėjas, bibliotekininkas, kultūros veikėjas.
Biografija
A. Mickevičiaus ir Celinos Šimanovskos vyriausias sūnus, jo kūrybos leidėjas. Po tėvo mirties bendradarbiavo su jo sekretoriumi ir draugu A. Levy.
1861 m. išvyko į Rusiją, lankėsi Lenkijoje ir Lietuvoje. Nuo 1861 m. Lenkijos ir Lietuvos nacionalinio išsivadavimo temomis spausdino straipsnius prancūzų laikraštyje „L'Opinion Nationale“ ir kituose. 1864–1889 m. Paryžiuje vadovavo Liuksemburgo knygynui, kuris išleido apie 150 lenkiškų knygų, tarp jų A. Mickevičiaus, J. Slovackio, ir kitų Prancūzijoje gyvenusių lenkų rašytojų kūrybos. 1899–1926 m. vadovavo Paryžiaus lenkų bibliotekai, 1903 m. prie jos įsteigė A. Mickevičiaus muziejų.
Bendradarbiavo leidiniuose „Kurier Warszawski“, „Wiadomosci Literackie“. Surinko gausų A. Mickevičiaus rankraštinį palikimą. Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Šveicarijoje, kur su bendraminčiais (Henrikas Senkevičius, Ignacas Janas Paderevskis, Gabrielius Narutavičius) dalyvavo steigiant Pagalbos karo Lenkijoje aukoms Šveicarijos generalinį komitetą. 1919 m. ir 1922 m. lankėsi Lenkijoje.
Kūryba
Parengė A. Mickevičiaus „Raštus“ (Dziela II t. 1880–1885 m.), jo korespondenciją (1870–1885 m.). Į prancūzų kalbą išvertė A. Mickevičiaus, J. L Kraševskio, Z. Krasinskio, E. Ožeškienės kūrinių. [1]
Bibliografija
- Adomo Mickevičiaus gyvenimas / Žywot Adama Mickiewicza 4 t. 1890–1895 m.
- Atsiminimai / Pamiętniki 3 t., išleista 1926–1933 m.
Šaltiniai
- ↑ Juzef Šostakovski. Vladislavas Mickevičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 34 psl.
